Mano buvęs vyras įsiuto, kai sužinojo apie mano naują draugą. Jo nuomone, neturiu teisės būti laiminga, kol mūsų sūnui nesukaks 18 metų

Buvau ištekėjusi už Igno vos keletą metų, nors nuo pat pirmųjų bendro gyvenimo dienų buvo aišku, kad mūsų santuoka nesiklosto. Ignas buvo pavydus ir greitai supykdavo dėl menkiausių priežasčių.

Iš tiesų, jam priežasties net nereikėjo – jis priminė tiksinčią bombą, pasiruošusią bet kada sprogti. Tačiau po skyrybų su šiuo, atsiprašau už išsireiškimą, kvailiu, išmokau labiau vertinti save ir savo laiką. Vienintelis geras dalykas iš šios santuokos buvo mūsų sūnus Martynas.

Sąžiningai kalbant, iki šiol nesuprantu, kaip galėjau ištekėti už Igno. Tačiau kas buvo, tas buvo. Dabar esu laiminga, kad tas etapas jau praeityje. Nors vis dar turime matytis dėl mūsų sūnaus. Dažnai jo mama pasiima Martyną savaitgaliams, o Ignas atvyksta pasimatyti su sūnumi.

Prieš pusę metų mano asmeninis gyvenimas pasikeitė iš esmės. Beveik ketverius metus neplanavau užmegzti naujų santykių ir, atvirai sakant, net nekreipiau dėmesio į vyrus.

Tačiau tada, draugės gimtadienyje, susipažinau su Sauliumi. Jis buvo malonus, išauklėtas ir iš karto rado bendrą kalbą su Martynu. Po kelių mėnesių draugystės pasiūliau jam apsigyventi su mumis.

Dabar gyvename kartu. Saulius kiekvieną dieną veža mane į darbą, o Martyną – į darželį. Vėliau mus pasiima. Man patinka, kad Saulius mėgsta gaminti ir dažnai mus lepina skaniais pusryčiais.

O neseniai deserte radau sužadėtuvių žiedą. Tiesą sakant, vos jo nenuryjau. Juokdamasi per ašaras atsakiau „taip“. Atrodė, kad čia galėtų ir baigtis mano pasakojimas. Viskas susitvarkė. Taškas. Bet tada įsikišo mano buvęs vyras.

Kai Saulius persikraustė pas mus, Martynas vis dažniau pasakodavo antrajai močiutei ir tėčiui apie tai, kaip jis ir dėdė Saulius kartu stato valtis, kala vinis, žaidžia žaidimus ar eina į kiną.

Nieko keisto, jų santykiai geri, o Saulius Martynui tapo pavyzdžiu. Akivaizdu, kad Martynui trūko tėvo kasdienybėje.

Tačiau „tėčiu“ Sauliaus jis nevadina. Vis dėlto Ignas Sauliuje įžvelgė „grėsmę“. Praėjusį savaitgalį jis paskambino ir pradėjo manęs klausinėti apie Saulių.

Nuoširdžiai prisipažinau, kad tai mano sužadėtinis ir netrukus taps mano vyru. Kodėl turėčiau tai slėpti? Buvęs vyras iš karto įniršo: „Koks vyras? Ką tu sau galvoji?“

„Ignai, tikiuosi, juokauji. Juk tu jau metus vedęs, o aš nesukėliau isterijos dėl tavo vestuvių. Kodėl aš negaliu ištekėti antrą kartą?“ – paklausiau suglumusi.

„Nes tu esi mama! Tavo pareiga – rūpintis vaiku, o ne savo asmeniniu gyvenimu. Nenoriu, kad koks nors pašalinis vyras gyventų su mano sūnumi ir su juo draugautų!“ – piktai rėžė Ignas.

„Pirma, Saulius nėra pašalinis vyras,“ – ramiai atsakiau. – „Antra, jei tau taip nepatinka, pasiimk Martyną pas save ir auklėk jį taip, kaip nori.“

„Mano žmona laukiasi. Kada dar turėčiau rūpintis Martynu?“ – burbtelėjo Ignas. „Tai ko tu nori? Tu negali rūpintis mūsų sūnumi. Tu neleidai Sauliui to daryti. Ką turėčiau daryti?“ – paklausiau Igno.

„Nežinau. Bet kuriuo atveju, turi kuo greičiau išsiskirti su Sauliumi ir nesivežti jo į namus, kuriuose gyvena mūsų sūnus,“ – reziumavo Ignas. „Aš pati nuspręsiu, su kuo gyventi, o su kuo ne. O tu eik rūpintis savo besilaukiančia žmona,“ – neištvėrusi atsakiau ir padėjau ragelį.

Bet tuo viskas nesibaigė. Kitą dieną Ignas atvyko į mano darbą ir vėl pradėjo ant manęs šaukti. Jis tvirtino, kad kaip Martyno tėvas turi teisę reikalauti iš manęs paklusnumo.

Be to, jis pradėjo mane įžeidinėti ir užsiminti, kad vis keičiu vyrus ir juos atvedu pas sūnų. Jis puikiai žino, kad taip niekada nebuvo. Priešingai, tai labiau buvo jo stilius. Prieš vesdamas, jis buvo supažindinęs sūnų su bent penkiomis tetomis.

Bet nusprendžiau nekreipti dėmesio į Igno išsišokimus ir gyventi savo gyvenimą. Tikiuosi, kad gimus jo antram vaikui, jo entuziazmas auklėti Martyną sumažės. Jei ne, kreipsiuosi į teismą. Ten jam paaiškins, kad neturi teisės reguliuoti mano gyvenimo po skyrybų.