Klasės draugė nuolat erzina mano sūnų, o mokytoja siūlo jam nereaguoti – jis juk vyras

Mūsų sūnus Viktoras šiais metais perėjo į penktą klasę. Jis yra normalus, džiaugsmingas vaikas. Na, galbūt šiek tiek neramus. Bet juk visi berniukai tokie – dažnai aiškinu žmonai šį gerai žinomą faktą. Ji juk nenori, kad užaugtų koks nors flegmatiškas minkštumas?

Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad sūnus visada turi blogą nuotaiką, nustojo šypsotis, kartą net mačiau, kaip jis verkia! Pirmąjai meilei tarsi dar anksti…

Į mano klausimus Viktoras atsakyti, žinoma, atsisakė. Teko eiti pas žmoną – tikėjausi, kad ji žino, kas vyksta su sūnumi. Na, bent jau apytiksliai. Gal su mokslu bėdos?

Pasirodo, ji žinojo, bet visą šį laiką nieko man nesakė! Oi, tos mamos!

– Na, žinai, jie turi klasėje mergaitę – Ingą. Aktyvi tokia, lyderė. Na, ir štai ji sūnui po vasaros neduoda ramybės: erzina, kad jis turi mergaitišką vardą, kad jis ūgiu žemesnis už ją.

Tu juk žinai, kad mergaitės greičiau auga! Na, ji ir išaugo – visas galvas aukštesnė už visus jau. Net socialiniuose tinkluose kažką išsiuntinėjo bendraklasiams – užgaulaus Viktorui. Kas vaikams tokiame amžiuje socialinius tinklus leidžia naudoti? – viską vienu kvėpavimu atskleidė mano žmona.

– Gražu. Rita, o tu nepagalvojai man apie tai pranešti? Ir ką veikia jų mokytoja? – pasipiktinau.

– Aš kalbėjau su klasės auklėtoja. Bet ji pasakė, kad Viktoras – būsimas vyras, ir jam reikia tiesiog pakentėti ir nereaguoti į visa tai. Ant mergaičių negalima pykti, jos, girdi, silpnos, – skėstelėjo mano Margarita rankomis.

Man atrodė, kad kažkas sprogo mano galvoje!

Kaip aš nekenčiu, kai kalbomis apie „vyrams/moterims priklausančius dalykus“ maskuojamas įprastas chamizmas ir auklėjimo trūkumas mergaitėms!

Ir viena mergaitė gali sukelti tokią skriaudą, kad suaugusiam vyrui ašaros bėgs! Ir ką, kentėti?

Ne, šito taip nepaliksiu.

Kitą dieną perspėjau viršininką, kad darbe būsiu vėliau, ir pats nuvežiau sūnų į mokyklą. Dešimt minučių prieš pamokas mūsų auklėtoja man ras laiko!
– Sveiki, įeikite. Neturiu daug laiko, bet esu pasiruošusi kalbėtis. Kas atsitiko? – paklausė mane sūnaus auklėtoja.

– Taigi, noriu išgirsti, kas čia klasėje atsirado tokia mergaitė, kuriai viskas leidžiama. Mano sūnus jaudinasi ir vaikščioja visą laiką apsižliumbęs, o nieko nedaryti neturi? – išreiškiau savo vizito tikslą.

– O, jūs apie Ingą… Man atrodo, Viktoras viską priima per daug arti širdies. Žinote, kaip mokau vaikus – nereikia kreipti dėmesio į erzinimus, ir jie atsitrauks! Jis juk berniukas, būsimas vyras. Tegul būna aukščiau už visą tai! – tai atsakė mokytoja.

– Jūs manęs nesupainiokite su visa šia lyčių nesąmone. Turiu aukštąjį išsilavinimą, ir šiek tiek suprantu apie amžiaus psichologiją. Jūsų klasėje atsirado tikra žiauri mergaitė ir surengė vaikų priekabiavimą, o jūs nieko nedarote, nes ji… mergaitė? – nustebau.

– O ką čia padarysi? Manau, kad geriausias būdas – jei vaikai patys susitvarkys, – skėstelėjo rankomis mokytoja.

Netikėjau savo akimis ir ausimis. Baigiau mokyklą daugiau nei prieš dešimt metų, o niekas nesikeičia! Taigi kai kurios merginos lengvai atsiperka.

Teko paaiškinti mūsų mokytojai, kad jei ji nesikiš į šį procesą, teks tai padaryti man.

Na, o aiškinimasis tarp tėvų tikrai gerai nesibaigs. Čia matau dvi galimybes: arba mama ir tėtis tokie patys chamai kaip dukra, arba mergaitė dviveidė, ir namuose elgiasi gerai – tai dar blogiau.

Bet bet kokiu atveju kiekvienas tėvas bus savo vaiko pusėje, tai juk suprantama.

Štai dėl to pedagogai ir reikalingi! Kas nors turi išlikti objektyvus ir vaikus mokyti teisingumo suvokimo. O ne tiesiog atsitraukti nuo konflikto, kaip mūsų mokytoja!