Mano mama buvo užrakinta spintoje per mano vestuvių ceremoniją. Labai nusivylėme, sužinoję tiesą, kas tai padarė ir kodėl
Mano vestuvės turėjo būti diena, apie kurią svajojau visą savo gyvenimą. Balta suknelė, gėlės, muzika ir, svarbiausia, mano šeima šalia. Bet niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad ši diena taps paslaptimi, kurią tyrinėsime savaites.
Įžengusi į salę su svečių apsuptyje, mano mama Ana, kaip visada, turėjo būti šalia. Tačiau jos nebuvo. Nusprendžiau, kad ji užtruko, galbūt taisė makiažą arba tikrino, ar viskas vyksta pagal planą. Tačiau praėjo 20 minučių, tada 30, ir jos vis tiek nebuvo matyti.
Nerimaudama, pasiunčiau savo pusbrolį Joną patikrinti visur, kur tik įmanoma. Jonas buvo žmogus su šiltu humoro jausmu, ir net įtemptose situacijose jis rado žodžių, kurie padėti atpalaiduoti situaciją. Tačiau kai jis grįžo, jo veidas buvo blyškus.
„Ji… ji spintoje,“ — jis sakė, trūkčiojančiu balsu.
Sustojau, nesuprasdama, ką jis turi omenyje. „Kaip spintoje? Kokia spinta?“
Jonas atsiduso. „Ūkaninėje spintoje, skirtoje valymo reikmenims. Aš girdėjau silpnus pabaksnojamus, ir kai atidariau duris, radau ją ten, surištomis rankomis ir su burna aprišta.“
Man apsvaigo galva. Jonas iš karto išlaisvino mamą, ir ji, drebedama, atvyko į salę. Jos veidas buvo blyškus, bet ji atkakliai kartojo: „Nestabdyk ceremonijos dėl manęs.“
Buvau šoke, bet mama primygtinai reikalavo, kad tęstume. Jos žodžiai: „Išsiaiškinsime vėliau,“ skambėjo kaip įsakymas. Ceremonija praėjo, tačiau visą vakarą mane kankino nerimo jausmas. Kas galėjo taip elgtis? Ir kodėl?
Po vestuvių, kai emocijos nurimo, susirinkome su visa šeima, kad išsiaiškintume situaciją. Mama, dar vis pateikusi, papasakojo, kaip nežinomas asmuo su kauke jos užpuolė, kai ji ėjo į salę. „Jis nepasakė nė žodžio. Tiesiog paėmė mane, nuvedė į spintą ir užrakino. Viskas įvyko taip greitai.“
Iš pradžių mes galvojome, kad tai galėjo būti atsitiktinis vandalas ar kažkas iš aptarnaujančio personalo, bet tada Jonas pastebėjo keistą detalę. „Mačiau, kaip Ema, tavo draugė, pasuko link virtuvės iškart prieš tai, kai mama dingo,“ — jis pasakė.
Ema buvo mano artima draugė nuo universiteto laikų, ir negalėjau patikėti, kad ji galėtų būti kaip nors susijusi su šia istorija. Tačiau mano galvoje pradėjo kirbėti abejonės.
Kitą dieną pakviečiau Emą kavai. Mes kalbėjome, ir paminėjau apie incidentą. Jos reakcija buvo keista — per daug nervinga. Ji nuolat vengė akių kontakto ir tvirtino, kad nieko nežino.
Tai tik sustiprino mano įtarimus. Nusprendžiau patikrinti stebėjimo kameras salėje, kurios apėmė dalį teritorijos prie spintos. Kai įrašai buvo peržiūrėti, tiesa pasirodė šokiruojanti.
Vaizdo įraše buvo matyti, kaip Ema išveda mano mamą iš salės, sakydama kažką, kas ją nuramina. Ji paskui greitai apsidairo, stumia ją į spintą ir pabėga.
Jaučiau, kaip mane apima pyktis. Bet kodėl? Kas privertė ją taip elgtis?
Kai susidūriau su Ema ir pateikiau jai įrodymus, ji iš pradžių bandė viską neigti, bet tada prasiveržė ašaromis. „Nenorėjau, kad tu ištekėtum už Marko!“ — šaukė ji. „Tu nežinai, koks jis iš tikrųjų yra. Jis tave išnaudoja!“
Jos žodžiai mane pritrenkė. Ji tęsė, teigdama, kad Markas, mano vyras, tariamai turi tamsią praeitį, apie kurią aš nežinojau. Teigė, kad bandė sustabdyti vestuves, kad „išgelbėtų mane“.
Nežinojau, kuo tikėti. Mano širdis plyšo tarp išdavystės jausmo dėl Emos ir baimės, kad jos žodžiai gali būti tiesa.
Markas, sužinojęs apie įvykį, buvo sukrėstas. Jis mane įtikino, kad niekas iš to, ką sakė Ema, nėra tiesa, ir kad ji, galbūt, tiesiog pavydėjo mūsų laimei.
Po ilgų pokalbių ir faktų tikrinimo supratau, kad Ema iš tikrųjų melavo. Jos motyvai buvo padiktuoti pavydo ir baimės prarasti mane kaip draugę. Mes nustojo bendrauti, bet jos elgesys amžinai liko skausmingu prisiminimu apie mano vestuvių dieną.
Tačiau ši situacija mane išmokė vertinti šeimą ir tuos, kurie tikrai rūpinasi. Mama, išgyvenusi šią baisią akimirką, priminė, kad tikroji meilė yra ne tik tarp sutuoktinių, bet ir tarp tėvų ir vaikų. Ji visada bus šalia, nepaisydama nieko.
