Mano kaimynė nuolat kabino savo apatinį trikotažą priešais mano sūnaus langą – kartą neapsikentusi gerokai ją pamokiau
Kai su šeima persikėlėme į nuosavą namą, džiaugiausi kiekviena diena. Ramybė, grynas oras, miesto triukšmo nebuvimas – atrodė, kad dabar mūsų gyvenimas taps idealus. Vienintelis minusas – kaimynų namas buvo per daug arti. Jų sklypas ribojosi su mūsų tvora, o terasa buvo tiesiai priešais mano septynerių metų sūnaus Leono kambario langą.
Kaimynę vadino Izabele. Maždaug 35 metų moteris, tvarkingai besipuošianti ir visada trokštanti atkreipti į save dėmesį. Tačiau tai, kas mane iš tikrųjų erzino, buvo jos keistas įprotis džiauti apatinį trikotažą tiesiog ant terasos turėklų. Ji jį kabindavo ne kur nors šone, o tiesiai priešais Leono langą.
Kiekvieną rytą, eidama į galinį kiemą, priešais save matydavau plevenančius nėriniuotus liemenėlius, stringus, šilkinius chalatus. Ir jei iš pradžių stengiausi nekreipti į tai dėmesio, vėliau mane pradėjo tikrai erzinti, kad būtent toks vaizdas „puošia“ mano vaiko peizažą.
— Mama, kodėl ta teta kasdien ten kabina kelnaites? – vieną dieną rūgščiai paklausė Leonas.
Tada supratau, kad daugiau to neketinu kęsti.
Peržengusi tvorą priėjau prie Izabelės ir stengdamasi kalbėti ramiai pradėjau pokalbį:
— Izabele, gal galėtumėte džiauti savo drabužius kitur? Jie yra tiesiai priešais mano sūnaus langą.
Ji nusijuokė ir teatrališkai gūžtelėjo pečiais.
— O, ką jūs, Klara. Tai tiesiog drabužiai, paprasti apatiniai.
— Taip, bet norėčiau, kad mano vaikas kiekvieną rytą nežiūrėtų į jūsų „drabužius“.
Ji primerkusi akis iššaukiančiai pridūrė:
— O gal tiesiog jums vertėtų užuolaidas pakabinti?
Supratau, kad kalbėti su ja beprasmiška.
Kitą dieną laukiau momento, kai Izabelė vėl iškels savo „šou“ ant terasos. Vos tik ji įėjo į namą, paėmiau ilgą lazdą su kabliu (likusį po sodininkystės darbų) ir atsargiai nuėmiau visą jos „kolekciją“ nuo turėklų.
Tada dar geriau. Surinkau drabužius į maišelį ir nunešiau prie pašto dėžutės jos namuose. Ten palikau raštelį:
„Mūsų langai – ne vieta jūsų mados šou. Tikiuosi, jums nebus sunku rasti kitą džiovinimo būdą“.
Kitą dieną drabužiai daugiau nebepasirodė.
Sutikusi mane gatvėje, Izabelė tik piktai susiaurino akis, bet nieko nesakė. O aš tiesiog nusišypsojau – kartais paprasti metodai pasirodo veiksmingesni už ilgus ginčus.
