Mano uošvė nori, kad aš išeičiau iš jos namų ir palikčiau jos sūnų ramybėje
Esu ištekėjusi beveik 13 metų. Beveik visą laiką gyvename su vyro tėvais. Tik du kartus buvome išėję gyventi atskirai, bet vėliau jie pradėdavo skųstis, kam jiems toks didelis namas, ir mes vėl grįždavome. Turiu nuostabią uošvę. Mes labai retai pykstamės. Aš ir ji žinojome, kad tam tikras temas ir santykius paliesti negalima, ir mes nesikišdavome.
Viskas darome kartu: ruošiamės, skalbiame, tvarkome ir pan. Vienintelis mamos silpnumas — kontrolė. Ilgą laiką tai manęs pernelyg negąsdino, kartais net buvo naudinga. Jos požiūriu, aš negaminu pakankamai gerai, turiu kitokią nuomonę negu ji ir pan. Todėl labiau norėjau dirbti ir nešti namo pinigus, nei gaminti. Maniau, kokia prasmė gadinti santykius, jei vis tiek nepatiks — kritikuos ir išmes šunis. Tada pastebėjau, kad vyras pradėjo tartis ir kalbėtis tik su mama ir broliu.
Įeina į kambarį, jie sėdi trys, kalbasi, man pasirodžius nustoja šnekėti, kol neišeinu. Paklaustas vyro, kas vyksta, atsako: nieko, sėdėjome šeimoje, kalbėjomės apie praeitį. Mama sakė, kad vis tiek nesuprasi, todėl ir nėra tikslo su tavimi kalbėtis. Kelis kartus bandžiau kalbėti su vyru apie mūsų santykius — jis vengia pokalbio ir sako: ką su tavimi kalbėti, mane tik mama supranta. Paskutinius 3 metus jis nedirba, pradėjo gerti. Stengiuosi jo neerzinti, bet kodėl nors kas mano veiksmas jį piktina.
Mama sako, kad turėčiau džiaugtis, kad ji neleidžia jiems su broliu gerti ne namuose (tebūnie akyse), bet matau, kad jis prasigeria. Mes turime sūnų, ir nenoriu, kad jis matytų tokį tėtį. Bandžiau kalbėti su mama, ji lyg sutinka, kad tai blogai. Tačiau į mano prašymą paveikti juos atsako, kad esu išlepinta, nes jos sūnus man netinka. Sėdi namie, nesibasto, neapgaudinėja, ko tau dar trūksta…
Neseniai įvyko nemalonus incidentas, ir aš pirmą kartą per daug metų pratrūkau ir peržengiau ribą, kurią peržengti mama neleidžia. Ji netoleruoja, kai kas nors ginčija jos elgesio modelį arba elgiasi savavališkai. Nekalbėjau nepadoriais žodžiais, tiesiog pavadinau juos (mamą, vyrą ir jo brolį) „šventąja trejybe“. Nes jie mano, kad visada ir visur yra teisūs.
Ir tai apima visas gyvenimo sritis ir visus. Uošvė man sakė, kad geriau jau būčiau ją pavadinus blogu žodžiu, nei taip įžeidusi. Ji sakė, kad reikia krautis lagaminus ir eiti kur noriu. Dabar esu priešas numeris 1. Galiu išsinuomoti butą ir išeiti su sūnumi, bet tai nėra išeitis. Noriu išsaugoti šeimą. Myliu savo vyrą, bet jis pasakė arba tu gyveni su mumis (jis ir mama) arba išeini.
Atsiprašau už chaotišką laišką, tiesiog nežinau, kaip turėčiau pasielgti. Ir noriu išsaugoti šeimą, ir taip gyventi nebegaliu. Vyras į viską atsako — susitaikyk ir dėl ramybės gyveni tyliai. Iš anksto dėkoju už atsakymą.
