Man teko išprašyti savo motiną iš namų. Aš tiesiog nebegalėjau kentėti jos keistų išdaigų
Kai buvau maža, mama man buvo visas pasaulis. Visuomet maniau, kad mūsų santykiai yra patys šilčiausi. Ji rūpinosi manimi, padėdavo užmigti, skaitydavo pasakas, pindavo kasas prieš mokyklą. Man atrodė, kad taip bus visada.
Bet bėgant metams pradėjau pastebėti, kad jos rūpestis kartais perauga į kažką nesveiko. Ji kontroliavo kiekvieną mano gyvenimo smulkmeną: ką valgau, su kuo draugauju, kokius drabužius dėviu. Vos tik nepaklusdavau jos norams, prasidėdavo skandalas.
— Tau atidaviau visą savo gyvenimą! O tu— dažnai šaukdavo ji, kai išdrįsdavau išreikšti savo nuomonę.
Metams bėgant tik blogėjo. Aš pasenau, susituokiau, mes su vyru susilaukėme sūnaus. Bet mama nenorėjo pripažinti, kad aš jau nebe vaikas. Ji ateidavo pas mus be įspėjimo, šeimininkaudavo virtuvėje, duodavo nurodymus mano vyrui.
— Jis neteisingai laiko vaiką!— piktinosi ji. — O tu visai nemoki gaminti, kaip galima tokiu maistu maitinti vyrą?
Bandžiau jai švelniai paaiškinti, kad dabar turiu savo šeimą, bet ji nesiklausė.
— Tai mano namai!— kartojo ji.
Ir tikrai, namai buvo jos. Mes gyvenome bute, kuris jai atiteko iš močiutės, ir tai jai suteikė visišką galios pojūtį.
Tačiau mano kantrybė išseko vieną dieną.
Kartą grįžau iš darbo pavargusi, bet patenkinta: gavau paaukštinimą. Norėjau pasidalinti džiaugsmu su vyru, atšvęsti, bet namuose manęs laukė košmaras.
Mama sėdėjo svetainėje, o priešais ją — mano verkdamas sūnus.
— Kas atsitiko?— nubėgau prie jo.
— Močiutė pasakė, kad tu esi bloga mama— ir kad būtų geriau, jei gyvenčiau su ja, — raudojo vaikas.
Pajutau, kaip manyje kažkas nutrūksta.
— Tu peržengei ribas, mama!— mano balsas drebėjo nuo pykčio.
Ji patempė pečiais:
— Aš tik pasakiau tiesą. Tu nuolat darbe, o vaikas auga be priežiūros. Kokia tu motina?
— Kokia? — pasikartojau aš. — O tu, kai mušdavai mane diržu už kiekvieną smulkmeną, buvai gera mama? Kai versdavai gyventi taip, kaip norėjai tu?
Pirmą kartą gyvenime mačiau ją sutrikusią.
— Tu esate nedėkinga! — ji šnibždėjo, bet jos balsas jau neskambėjo taip užtikrintai.
Aš iškvėpiau ir pasakiau svarbiausią dalyką:
— Tu mums nebereikalinga šiame name. Išeik.
Mama atsistojo, trenkė durimis, bet daugiau nebegrįžo.
Iš pradžių man buvo sunku. Jaučiau kaltę, tuštumą. Bet po to atėjo palengvėjimas. Namai tapo ramūs. Mes su vyru pagaliau pasijutome savo erdvės šeimininkais.
O mama… Ji rado kur gyventi. Retkarčiais bando atnaujinti ryšius, bet aš jau nebe ta mergaitė, kurią galima manipuliuoti. Dabar aš pati sprendžiu, ką įsileisti į savo gyvenimą.
