Mano uošvis išėjo gyventi pas mano mamą. Šeimoje dabar tokia sumaištis, kad norisi pabėgti…

Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje situacijoje. Ir svarbiausia — aš nesuprantu, ką dabar daryti ir kaip į tai reaguoti.

Prieš tris mėnesius mano uošvis paliko šeimą. Tai savaime buvo šokas: anyta buvo visiškoje neviltyje, dažnai verkė, prarado keletą kilogramų. Mes su vyru stengėmės ją palaikyti, nors ir jam buvo sunku: tėvai kartu praleido daugiau nei trisdešimt metų, ir staiga va taip — skyrybos. Be skandalų, be paaiškinimų. Tiesiog vieną rytą jis susirinko lagaminą ir išėjo.

Įtarėme, galbūt jis turi kažką kitą. Galbūt tai krizė, bandymas „pradėti gyvenimą iš naujo“. Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau ir… kur kas arčiau, nei galėjome įsivaizduoti.

Po savaitės sužinojome, kad uošvis išėjo ne kur nors, o pas mano mamą. Taip būtent. Jis ne tik paliko šeimą. Jis išėjo pas mano motiną. Dabar jie gyvena kartu. Kaip pora.

Ši žinia sukrėtė visus. Anyta ašaroja, vyras — įsiutęs. Aš — visiškai sutrikusi. Su vyru esame kartu jau beveik dešimt metų. Mūsų tėvai gerai pažinojo vienas kitą, susitikinėdavo švenčių metu, kartais sėdėdavo prie vieno stalo. Bet kad taip?.. Aš net neįsivaizduoju, kada ir kaip tarp jų galėjo kažkas prasidėti. Nei vieno užuominos. Nei žvilgsnio. Viskas buvo visiškai įprasta.

Mano mama, beje, iš tikrųjų seniai viena. Tėtis išėjo, kai buvau visai maža — aš jo net neprisimenu. Vėliau ji kelis metus gyveno su kitu vyru, bet ir tas dingo iš jos gyvenimo, ir mama daugiau nieko nebepastumdavo arti. Ji niekada nesiskundė, neužsidarė nuo pasaulio. Priešingai — visada buvo prižiūrėta, aktyvi, su orumu. Aš ja žavėjausi. Bet dabar tiesiog nežinau, ką jausti.

Bandžiau su ja pasikalbėti. Ji buvo rami. Sakė, kad jie su uošviu tiesiog… rado vienas kitame supratimą. Kad jiems gera kartu. Kad niekas nenorėjo nieko įžeisti. Kad meilė atsitinka net jei ji atrodo nepatogi. Ypač jei ji netikėta.

O man? Ką dabar su mumis daryti? Jaučiuosi tarp dviejų ugnių. Anyta reikalauja, kad mes su vyru nutrauktume bet kokį ryšį su „tais žmonėmis“. Mama tikisi, kad priimsiu jos pasirinkimą. Vyras su mano motina dabar negali net žiūrėti — ir, tiesą sakant, į mano tėvą taip pat. Jis jaučia išdavystę iš visų pusių. O aš… tiesiog nežinau, kieno pusę rinktis.

Su vyru beveik nekalbame. Jį drasko pyktis, mane — kaltė. Už ką? Nežinau. Bet jaučiuosi išdavike, nors ir ne aš visa tai pradėjau. Kartais norisi surinkti vaikus ir išvažiuoti kelioms dienoms bent jau pas draugę, kad nematyčiau viso to, negirdėčiau.

Ką man daryti? Ką jūs padarytumėte mano vietoje?
Priimti šią keistą sąjungą, kad neprarasčiau abiejų? Ar palaikyti vyrą, net jei tai reikštų ryšių su motina nutrūkimą?

Aš tikrai nebėra aišku, kur yra riba tarp šeimos, meilės ir išdavystės.