Vyras paliko mane kitai, kai buvau aštuntąjį mėnesį nėščia. Po metų jis maldaudavo, kad sugrįžčiau

Mes laukėmės mergaitės.
Mums jau buvo paruoštas vardas, ultragarso nuotrauka kabėjo ant šaldytuvo, o mažytės kojinaitės buvo tvarkingai sudėliotos stalčiuje. Visas gyvenimas vyko lyg pagal knygą: namai, meilė, stebuklo laukimas. Kol vieną dieną jis neatėjo priešais mane virtuvėje ir nepasakė:

— Aš įsimylėjau. Kitą.

Tada aš lėtai padėjau šaukštą atgal į puodelį. Nepradėjau šaukti. Neuždaviau klausimo, kas ji yra. Tiesiog paklausiau:

— Tu išeini?

Jis pritariamai linktelėjo. Su nedrąsa. Lyg atleidimo prašydamas dėl apteplioto marškinėlio, o ne išdavystės.

Praėjus trims dienoms jis susipakavo daiktus. Po savaitės jo nebūta nei ligoninėje per patikrą, nei kontakų sąraše, kam pranešti, jei prasidėtų gimdymas.
Aš gimdžiau viena.

Tai buvo sunku. Fiziškai, moraliai, sielos gyliais. Bet nuo to momento, kai pirmą kartą prie savęs priglaudžiau Liją, viskas pasikeitė. Aš nebuvau viena. Turėjau tikslą. Buvo žmogus, kuriam reikia manęs kiekvieną sekundę. Ir aš sau pažadėjau: jis nematys mano ašarų. Tik stiprybę.

Praėjo metai. Vienišų naktų. Mažų pergalių. Pirmųjų žingsnių. Švenčių be atvirukų. Aš ištveriau.

O tada jis parašė.

Pirma trumpai:
„Galime susitikti? Man reikia pasikalbėti“.

Aš sutikau. Ne dėl jo. Dėl savęs. Norėdama pažiūrėti jam tiesiai į akis — iš naujos būsenos, be baimės, be vilties.

Jis sėdėjo priešais tą pačią vietą, kur kažkada viską sugriovė.

— Aš klydau, — tarė jis. — Maniau, kad radau kažką naujo, bet praradau viską tikrą. Ji išėjo. Aš… nebuvo pasiruošęs tavo stiprybei. Norėjau lengvumo. Bet supratau, kad niekas ir niekada manęs taip nemylėjo, kaip tu. Sugrįžk.

Aš žiūrėjau į jį ir staiga pajutau neįtikėtiną ramybę.

— Aš neišėjau. Tai tu išėjai. O dabar aš negaliu grįžti. Nes esu ten, kur man vieta. Su mūsų dukra. Gyvenime, kuriame nėra vietos tiems, kurie palieka svarbiausiu momentu.

Jis nuleido žvilgsnį. O aš atsistojau, pasitaisiau striukę ir nuėjau namo — ten, kur mane tikrai laukė.

Ar jūs galėtumėte atleisti ir priimti atgal žmogų, kuris jus paliko pažeidžiamojoje akimirką? Ar yra ribos, po kurių meilė tampa neįmanoma?