Dukra supykusi, kad nenoriu kartu su vaikaičiais važiuoti prie jūros. Juk ne tam išėjau į pensiją, kad užsiimčiau jų priežiūra

Atvirai kalbant, labai laukiau išėjimo į pensiją. Mano geriausia draugė pernai pardavė butą ir išvažiavo gyventi į Bulgariją prie jūros.

Ji ten nusipirko butą, padarė remontą ir mėgaujasi ramiu gyvenimu prie jūros. Vos tik baigusi remontą, draugė pradėjo mane kviesti pas save.

— Meski šį savo darbą! Jau trejus metus sėdi toje pačioje vietoje. Užteks dirbti, atvyk pas mane, mėgausimės kartu saulėlydžiais.

Iš pradžių atkalbinėjau. Negalėjau pagalvoti, kad taip imti ir išvažiuoti. Palikti darbą, juk ir dukrai bei vaikaičiams padėti reikia.

Tiesa, mums niekas nepadėjo, kai augome savo vaikus. Tačiau vis tiek norėtųsi kažkaip dalyvauti artimųjų gyvenime.

Mėgstu leisti laiką su vaikaičiais. Mes vaikštome, aš juos vežioju į užsiėmimus, perku drabužius ir stengiuosi pamaloninti saldumynais.

Bet paskutiniais metais darbas man tapo visiškai nepakeliamas. Senasis vadovas išėjo, o atėjęs jaunas vaikinukas man visai nepatiko.

Pagalvojau ir priėjau prie išvados, kad metas išeiti į pensiją jau daugiau nei tinkamas. Su dideliu malonumu parašiau prašymą ir pradėjau mėgautis laisvu gyvenimu.

Mano nauju statusu apsidžiaugė ir dukra.

— Dabar mes taip gyvensime! Močiutė bus visur pasiruošusi padėti! Viską suspėsime, — džiūgavo Lena, pasakodama vaikams, kad išėjau į pensiją.

Aš tylėjau, bet pagalvojau, kad dukra kažkaip labai greitai pradėjo sudaryti planus mano sąskaita. Iš tikrųjų aš norėjau gyventi, o ne įsidarbinti aukle.

Buvo nepatogu atsisakyti dukrai, todėl pirmus porą mėnesių po išėjimo į pensiją aš nuolankiai užsiėmiau vaikaičiais. Vaikščiojau ir žaidžiau, kol dukra tvarkė reikalus.

Mano draugė, kai sužinojo, kad viena darbą pakeičiau kitu, pradėjo piktintis.

— Laukiu jos svečiuose, o ji čia tapo aukle! Tuojau meski viską ir atvyk pas mane! Jokių pasiteisinimų!

Labai myliu vaikaičius, bet tuo metu taip pavargau nuo jų, kad nusprendžiau pasiklausyti draugės patarimo. Tą pačią dieną, kai nusprendžiau išvažiuoti pailsėti pas draugę, apie tai pranešiau dukrai.

— Vaikai, jūs važiuojate prie jūros! Močiutė veš jus pas savo draugę! — džiugi dukra pasakė naujieną vaikaičiams.

Jaučiausi taip pasimetusi, kad neturėjau ko pasakyti. Tiesiog stovėjau ir kaip kvailė mirksėjau akimis.

Paskui pasakiau, kad važiuoju viena. Ir jokio ketinimo nesiruošiu imti su savimi. Pagalvokite patys, kodėl man turėčiau sugadinti ilgai lauktas atostogas rūpinsimosi dviem mažamečiais vaikais.

Dukra suraukė antakius:

— Ką tai reiškia, viena? O kas, vaikai turės visą vasarą sėdėti mieste? Kaip tu tai įsivaizduoji? Močiutė yra prie jūros, o mylimi vaikaičiai kvėpuoja dulkėmis?

Aš taip pat suraukiau kaktą. Saku, taip ir vežk juos pati prie jūros. Tu esi motina, tu ir rūpinkis savo vaikais. Aš čia prie ko.

Dukra pradėjo pasakoti apie tai, kaip turi ir darbą, ir namų reikalus, ir du vaikus laikyti rankose. Jai, esą, liko tik susiplėšyti, kad visur spėtų.

O aš jai sakau, kaip gi aš tave auginau. Spėdavau dirbti ir namų reikalus tvarkyti, ir tave kiekvienais metais vežiau prie jūros. Ir nieko, neiškritau į dalis.

— Po visko, ką padariau tau, manau, kad esu nusipelniusi galimybės pailsėti tyloje su drauge, kuri mane supranta, — pasakiau dukrai.

Aišku, ji pradėjo isteriją. Tikra mama, šaukė ji, elgiamasi blogiau nei patėviams. Maniau, kad tu man padėsi pensijoje, o tu esi savanaudiška, galvoji tik apie save.

Žinote, man čia pasibaigė kantrybė. Vaikai yra gyvenimo gėlės, bet kai jie reikalauja, kad aukotum save dėl jų patogumo, tai jau per daug.

Bandžiau prakalbinti dukrą. Priminiau jai, kad ne aš gundžiau ją ištekėti taip anksti ir iš karto turėti vaikų, ir dar pametinukai.

— Man pensija yra galimybė lėtai mėgautis gyvenimu. Man labai gaila, kad tu to nesupranti, — sakiau dukrai.

Dukra atsisakė mane suprasti, o aš nesijaučiu kalta, kad pensijoje noriu gyventi!

O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje, patys išvažiuotumėte atostogauti ar paklustumėte dukrai ir pasiimtumėte vaikaičius su savimi?