Man yra 45 metai, o mano mamai 85. Kaip gyventi viename name su pagyvenusiu tėvu?
Kartais man atrodo, kad mes vėl apsikeitėme vaidmenimis. Tik dabar ne aš, penkerių metų mažylė, prie jos ištiesiu rankas, kai bijau tamsos, o ji — aštuoniasdešimt penkerių metų — mane kviečia vidury nakties, nes vėl pamiršo, kokia šiandien diena. Arba todėl, kad jai sapnavosi tėtis. Ar tiesiog todėl, kad yra vieniša.
Kai man buvo 30, svajojau apie namą. Didelį, šviesų, su tyliais kambariais ir nuotraukomis ant sienų. Ir kai jį gavau, mama beveik iš karto persikėlė pas mane — po to, kai susilaužė šlaunį. Mes su broliu nusprendėme, kad taip bus geriau: prižiūrėti lengviau, o ligoninė mamą gąsdino iki drebulio. Jis gyvena užsienyje, o aš — “šalia”, kaip mėgsta sakyti senyvo amžiaus žmonės. Taip “laikinai” ji liko. Jau 12 metų.
Iš pradžių man atrodė, kad susitvarkysiu. Esu stipri, užsispyrusi, aš esu suaugusi. Bet tada prasidėjo nedideli sunkumai: jai nepatiko televizoriaus garsas, ji niurzgėjo, kad aš netaip sūdau sriubą, įsižeisdavo, jei aš išeidavau į darbą anksčiau, nei jai norėjosi.
Kartą grįžau iš darbo pavargusi, padėjau rankinę ir išgirdau:
— Tu visai manęs nemyli. Net nepaskambinai visą dieną.
Ir aš sėdau ant kėdės ir pravirkau. Nes aš skambinau — du kartus. Bet ji pamiršo.
Man yra 45. Ir neturiu asmeninio gyvenimo. Ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad mama nemiega, kai aš išeinu. Ir kiekvienas mano grįžimas po devynių — tai lyg paaiškinimas tėvų susirinkime. Myliu ją. Ir tais momentais, kai ji juokiasi, prisimindama, kaip vaikystėje bijojau arklių, jaučiu, kad ne veltui. Bet kitais momentais — kai būna priekaištai, kaprizai, besikartojantys klausimai — jaučiuosi pavargusi dukra.
Gyvename viename name, bet skirtinguose laikuose. Aš — dabartyje, pilname darbų, planų, neapmokėtų sąskaitų ir nesibaigiančių terminų. Ji — praeityje, kur tėtis dar gyvas, aš einu į mokyklą, o ji kiekvieną penktadienį kepa pyragą. Jos realybė — tai juodai baltos nuotraukos ir senų knygų kvapas.
Gyventi su pagyvenusiu tėvu — tai tarsi gyventi muziejuje savo pačios gyvenimo. Kur esi ne lankytoja, o prižiūrėtoja. Atsakinga už tvarką, rūpestį ir — svarbiausia — tylą, kad niekas netrukdytų eksponatams.
Kartais būna dienų, kai sunkiai sulaikau susierzinimą. Kai svajoju tiesiog persikraustyti į mažą butą, kur nėra vaistinių žolių kvapo, senų laikrodžių su bovom ir radijo stočių, grojančių amžiną klasiką pakartotinai. Kur niekas neklausia dešimt kartų per dieną: „Kur mano tabletės?“
Bet būna ir kitokių.
Rytas. Ji miega ant fotelio. Plonytė, trapi, su pledu. Veidas — kaip mergaitės. Sėdu šalia. Šiaip sau. Be žodžių. Ir staiga jaučiu jos ranką ant savo — vos šiltą, sausą, atsargišką. Ji praveria akis:
— Tu juk mano mergaitė…
Ir viskas. Vėl esu jos mergaitė. Ir vėl norisi gyventi viename name. Bent dar šiek tiek. Kol dar ne per vėlu.
Ar kada nors gyvenote su pagyvenusiais tėvais? Kas jums buvo sunkiausia ir vertingiausia šiame patyrime?
