Per susitikimą su buvusiais klasiokais pamačiau tą, kurios anksčiau ignoravau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad būtent ji pakeis visą mano gyvenimą…
Susitikimas su mokyklos draugais — po dvidešimties metų. Aš tikrai nenorėjau eiti: darbas, namai, nuovargis, įprasti pasiteisinimai. Draugė įtikino: «Būk drąsi, praskaidrink nuotaiką». Atėjau be didelių lūkesčių. Žmonės pasikeitę, kai kurie priaugo svorio, kai kurie tapo ramesni. Mes keitėmės formalumais, juokėmės apie mokytojų pravardes ir prisiminėme mokyklos laikų vaidmenis.
Staiga pamačiau ją — Oliviją. Mokykloje beveik nekalbėjome. Ji buvo tyli, o aš sukau galvą su triukšmingais draugais. Tada man atrodė, kad viskas taip ir turi būti. Dabar ji pirmoji priėjo:
— Labas, Isabella. Ar prisimeni mane?
— Labas, Olivija. Žinoma.
Sėdome prie stalo prie lango. Paprastai, be pompastikos ar noro padaryti įspūdį. Tiesiog pokalbis. Ji papasakojo apie savo verslą, keliones, kaip kartą nusprendė keisti darbą ir nesusvilo. Kalbėjo ramiai ir užtikrintai. Šypsojosi taip, kaip šypsosi žmonės, kuriems nebereikia kieno nors kitų leidimo dėl to, kaip «gyventi teisingai».
Klausydamasi supratau, kad mano gyvenimas atrodo sutvarkytas, bet viduje tuščia. Darbas stabilus, bet traukia žemyn. Santuoka egzistuoja, bet seniai be prasmės. Vakarai panašūs vienas į kitą. Svajos paliktos «vėliau».
Olivija paklausė:
— Ar esi laiminga?
Norėjau atsakyti «taip, viskas gerai», tačiau žodžiai įstrigo.
— Nežinau. Atrodo, kažko svarbaus trūksta.
— Man buvo taip pat trisdešimties, — pasakė ji. — Darau tai, kas «teisinga». Ir tada klausiau savęs: «Ar tai mano?»
Kalbėjome tris valandas. Apie pasirinkimus be žvilgsnių atgal. Apie baimę, kuri bus visada, bet neturi vadovauti tavo gyvenimui. Apie vienatvę, kuri ištaisoma ne žmonėmis, o sąžiningumu su savimi. Olivija ne mokė ir ne stumė. Tik dalijosi. Ir staiga viskas, ką seniai žinojau, tapo paprasta ir pasiekiama.
— Žinai, — pasakė ji, kai baiginėjome, — mokykloje aš tau pavydėjau. Tu buvai «ta». Bijojau pasakyti nereikalingą žodį.
— O dabar aš pavydžiu tau, — atsakiau. — Tu gyveni taip, kaip nori.
— Nes nustojau bijoti. Teko išsigąsti ne kartą. Bet gyventi kito gyvenimą yra baisiau.
Po susitikimo ilgai negalėjau užmigti. Atsidarė jos frazes ir supratau, kaip daug metų rinkausi «kaip teisinga», o ne «kaip mano». Ryte parašiau: «Galime susitikti vėl?» Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri mokykloje neįvyko.
Pradėjome susitikti kartą per savaitę. Papasakodavau, ko bijau, ji uždėdavo paprastus klausimus, nuo kurių nebepasislėpsi. Užsirašiau į kursus, apie kuriuos svajojau ir vis atidėliojau. Pakeičiau darbą. Pradžioje buvo neramu: mažiau pinigų, daugiau nežinomybės. Tačiau vėl prabudau su jausmu, kad diena — mano. Su vyru tiksliai pasikalbėjome. Esame geri žmonės, bet jau nebe pora. Išsiskyrėme be riksmų. Tapome tylesni ir sąžiningesni.
Praėjo metai. Pažiūrėjau į savo gyvenimą ir pirmą kartą ilgai nebeturėjau ko pateisinti. Pradėjau dažniau sakyti «taip» tam, kas svarbu, ir «ne» tam, kas tiesiog įprasta. Supratau, kad būti «gerai visiems» reiškia prarasti save. Ir kad keistis per vėlu tik tada, kai nustoji tikėti savimi.
Vakar su Olivija vėl atėjome į tą pačią kavinę, kur kadaise prasidėjo mūsų pokalbis. Specialiai — ne minėti datą, o kelią. Sėdėjome prie to pačio lango. Priešais — mūsų sena mokykla. Pasakiau:
— Prisimeni, kai tada priėjai?
— Prisimenu, — nusišypsojo ji. — Bijojau, kad nenorėsi kalbėti.
— Gaila, kad mokykloje tavęs nepastebėjau.
— Nieko, — atsakė ji. — Susitikome, kai abi buvome pasiruošusios.
Išėjome į lauką ir pastovėjome, žiūrėdamos į pastatą, kur kadaise dalinomės suolais, bet ne gyvenimu. Prieš dvidešimt metų buvome svetimos viename koridoriuje. Šiandien — artimi žmonės, kurie nevaidina, kad viskas gerai, jei nėra. Kartais praeitis sugrįžta ne tam, kad tave sulaikytų, o kad stumtų į priekį.
Ir taip, geriau vėliau nei niekada. Bet dar geriau — laiku išgirsti save. Ilgai to nemokėjau. Dabar mokausi. Ir tai taip pat suteikia laisvę.
O jūs tikite, kad žmonės iš praeities gali tapti patys svarbiausi dabartyje — ar praeitis geriau lieka praeityje?
