Išvijau sūnų iš namų – ir tik tada supratau, ką reiškia laisvė
Niekada nebūčiau patikėjusi, kad ateis diena, kai pasakysiu savo sūnui Povilui, kad jis turi išeiti. Jis buvo mano vienintelis vaikas, mano pasididžiavimas. Bet per pastaruosius metus iš to vaiko, kurį auginau su meile, liko tik pykčio ir nuoskaudų šešėlis.
Viskas prasidėjo po skyrybų. Povilas gėrė vis dažniau, neteko darbo autoservise, o visą kaltę suvertė man. Kai bandžiau kalbėti, jis juokėsi – kartais garsiai, kartais tyliai, bet visada skaudžiai.
– Tu man gyvenimą sugadinai! – rėkdavo. – Visada viską žinojai geriau!
Pirmiausia bandžiau padėti: skambinau pažįstamiems, siūliau pinigus, prašiau, kad nueitų į gydymo centrą. Bet kuo labiau stengiausi, tuo labiau jis tolsta. Jo žmona Ingrida dažnai verkdavo telefonu:
– Elena, jis viską daužo, rėkia ant vaikų… Aš nebegaliu.
Vieną vakarą jis grįžo vidurnaktį. Aš sėdėjau virtuvėje, laukiau.
– Kur buvai? – paklausiau tyliai.
– Kur noriu, ten būnu! – atrėžė, trenkdamas šaldytuvo durelėmis.
Pajutau, kad nebegaliu daugiau tylėti.
– Išeik, Povilai. Nuo šiol tai nebe tavo namai.
Jo akyse sumirgo kažkas tarp pykčio ir nevilties. – Rimtai? Tu mane išmeti? Savo sūnų?
– Taip, – pasakiau be balso drebulio. – Nes nenoriu daugiau gyventi kaip įkaitė.
Kitą rytą supakavau daiktus. Tyliai. Be ašarų.
Paskambinau Ingridos sesei Monikai, su kuria visada gerai sutarėme:
– Galiu pas tave kurį laiką apsistoti?
– Ateik, – atsakė ji be klausimų. – Tik pažadėk, kad šį kartą pagalvosi apie save.
Monikos butas Šilainiuose buvo mažas, bet šiltas. Ant stalo visada stovėjo arbata, ir šuo vardu Bimas suko ratus aplink mano kojas. Iš pradžių jaučiausi lyg pabėgėlė iš savo paties gyvenimo.
Vakare Monika pasakė:
– Tu padarei tai, ko daugelis neišdrįsta.
– Nežinau, ar tai drąsa, ar tiesiog nuovargis, – atsakiau. – Motina juk visada galvoja, kad turi kęsti.
Bet mano sprendimas visiems nepatiko. Mama skambino kasdien:
– Elena, ką tu padarei? Sūnus yra sūnus!
– Mama, jis man skaudina.
– Ir ką? Motina privalo atleisti. Kaip dabar žmonėms pasirodysi?
Verkiau tyliai, naktimis, kad Monika negirdėtų. Jaučiausi kalta – nors širdies gilumoje žinojau, kad kitaip negalėjau.
Po kelių savaičių Ingrida paskambino.
– Povilas nori pamatyti vaikus. Klausė, ar tu būsi namie.
Ilgai tylėjau.
– Tegul ateina.
Kai jis atėjo, vos pažinau – sulysęs, pavargęs, akys tuščios.
Dukra pribėgo ir apkabino jį:
– Tėti!
Povilas ją laikė taip, lyg bijotų paleisti.
Po to atsisėdo prieš mane.
– Mama… Kodėl tu mane palikai?
Pažvelgiau į jį. Pirmą kartą jo žvilgsnyje nemačiau pykčio – tik nuovargį.
– Aš tavęs nepalikau, Povilai. Aš tiesiog pradėjau gyventi.
– Bet be manęs?
– Ne be tavęs. Be tavo pykčio.
Po šito jis ilgai tylėjo. Galiausiai tik tarė:
– Gal tu buvai teisi. Aš pavargau. Noriu keistis.
Tada supratau: gal kartais didžiausia meilė – ne apkabinti, o paleisti.
Po kelių mėnesių jis susirado darbą, pradėjo lankytis pas psichologą. Mūsų pokalbiai vis dar trapūs, bet jau nebežeidžia.
Kartais, kai sutemus sėdžiu Monikos virtuvėje su arbatos puodeliu rankose, galvoju: gal aš per vėlai išmokau gyventi sau, bet geriau vėliau, nei niekada.
O jūs? Ar kada nors teko rinktis tarp meilės ir savisaugos?
