Aš ėjau dirbti valytoja dėl vargingos pensijos… bet pirmasis atlyginimas privertė mane pravirkti
Kai pensijos nebepakako net pačioms būtiniausioms reikmėms, vis sukau galvą, ar tikrai šiame amžiuje dar turiu eiti dirbti. Tačiau gyvenimas neklausė.
Reikėjo rūpintis sergančia mama, pirkti vaistus, mokėti už sąskaitas. Pinigų nebuvo taip stipriai, kad kai kada likdavau be vakarienės — svarbiausia, kad mama būtų pavalgydinta.
Todėl susiradau papildomą darbą ir įsidarbinau valytoja. Ne iš pasirinkimo, o iš būtinybės.
Darbas buvo toli — beveik valanda kelio į vieną pusę. Kiekvieną rytą stodavausi dar prieš aušrą, traukinių stotyse šalčiau nei namuose, kojos tirpsta, bet eini, nes jei nedirbsi, nebus už ką gyventi.
Valiau dvylika kabinetų, ilgiausius koridorius, tualetus visuose aukštuose. Nugarą laužė skausmas, rankos nuolat buvo išsausėjusios nuo chemikalų. Kartais išeidavau iš darbo tokia pavargusi, kad sustodavau laiptinėje pailsėti, nes lipti į ketvirtą aukštą buvo per sunku. Bet kas mane labiausiai gąsdino — tai ne nuovargis, o mintis, kad taip gyvensiu iki mirties, nes pasirinkimų tiesiog nėra.
Viskas pablogėjo, kai pasikeitė vadovybė. Nuo tos dienos mes tapome ne žmonėmis, o vienetais grafike. Nebemokėjo nei už atostogas, nei už ligos dienas. Mano kolegė neištvėrė — padėjo šluotą ir išėjo tą pačią dieną. Mes likome dviese vietoje trijų, bet atlyginimas liko tas pats.
Aš tyliai kentėjau. Kentėjau ir tada, kai prasidėjo alergija nuo agresyvių valymo priemonių — kosulys, paraudusios akys, deganti oda. Kartą koridoriuje atsirėmiau į sieną ir tiesiog trūko oro. Pagalvojau: „Jei taip ir toliau, kur aš baigsiu?“
Vieną dieną, einant pro vaistinę, akys užkliuvo už mažo lapelio: „Reikalinga valytoja netoliese.“ Iš pradžių net nenorėjau eiti — baimė buvo stipresnė už viltį. O kas, jeigu ten tas pats? O kas, jeigu dar blogiau?
Bet vis dėlto įėjau.
Ta diena pakeitė viską.
Sąlygos buvo geresnės, nei galėjau įsivaizduoti: mažesnis krūvis, normalus grafikas, žmogiškas požiūris. Pasirodė, kad yra darboviečių, kur valytoja laikoma žmogumi, ne skuduru.
Kai gavau pirmą atlyginimą, uždariau virtuvės duris, atsisėdau ant kėdės ir pradėjau verkti. Tik šį kartą — ne iš nevilties, o iš tokio palengvėjimo, kad rodėsi, tarsi kas nuspaudė akmenį, kuris visus tuos metus gulėjo ant krūtinės.
Alga buvo dvigubai didesnė. Valiau tik aštuonis mažus kabinetus, o ne dvylika didelių. Chemija nebesmulkindavo plaučių, rankos nebepleišėjo. Nauji kolegos kalbėjo su manimi kaip su žmogumi. Kartais paklausdavo, kaip laikausi. Kartais padėdavo. Ir tai atrodė kaip stebuklas.
Ir tą akimirką supratau, kad visus tuos metus kentėjau, nes tiesiog netikėjau, kad gali būti geriau.
Bet juk kiek žmonių dabar gyvena taip pat — tylėdami, gniauždami skausmą dantyse, manydami, kad jų kančia yra norma?
O jūs — ar būtumėte išdrįsę išeiti? Ar irgi būtumėte tiek metų tyliai kentėję, kol kūnas pradeda duoti ženklus, kad daugiau nebegali?
