Aš nusivyliau savo išrinktąja po pirmo apsilankymo jos namuose, bet vėliau supratau, kad problema gal buvo ne joje

Po skyrybų man atrodė, kad pagaliau labai aiškiai žinau, kokios moters man reikia.

Buvau vedęs trylika metų. Mano buvusi žmona nebuvo iš tų moterų, į kurias atsisuka visa gatvė, bet ji turėjo tai, kas mane visada traukė. Ji mokėjo pasirūpinti savimi. Net paprastą rytą namuose ji atrodydavo tvarkingai. Plaukai sušukuoti, oda prižiūrėta, drabužiai švarūs ir gražūs, jokio seno chalato, jokių išsitampiusių marškinėlių.

Mūsų vonios kambaryje visada buvo pilna įvairių buteliukų, kremų, kvepalų, aliejukų, kaukių. Aš kartais juokaudavau, kad ten ne vonia, o mažas kosmetikos salonas. Bet man tai patiko. Nuo jos visada sklisdavo malonus kvapas. Ji mėgo gražius apatinius, gražius naktinius, gražias smulkmenas. Man atrodė, kad būtent taip atrodo moteris, kuri save gerbia.

Gal dabar suprantu, kad tada susikūriau labai konkretų vaizdą galvoje. Ir ilgai tikėjau, kad tik toks vaizdas yra teisingas.

Su žmona išsiskyrėme prieš penkerius metus. Ne dėl vienos didelės priežasties. Tiesiog santykiai pavargo, mes atitolome, tapome svetimi. Po skyrybų mano gyvenime buvo kelios moterys, bet nieko rimto nesusiklostė. Vienos buvo man per triukšmingos, kitos per šaltos, trečios, kaip man atrodė, netvarkingos. Aš vis lygindavau jas su buvusia žmona, nors pats sau to garsiai nepripažindavau.

O tada sutikau Justiną.

Jai buvo trisdešimt treji. Ji buvo graži, liekna, labai moteriška iš pirmo žvilgsnio, bet kartu stipri. Darbe vadovavo vyrų kolektyvui, kalbėjo aiškiai, nesileido stumdoma, mokėjo pastatyti žmogų į vietą vienu sakiniu. Mane tai sužavėjo. Atrodė, pagaliau sutikau moterį, kuri turi ir grožio, ir charakterio.

Iš pradžių tik bendravome. Paskui pakviečiau ją vakarienės pas save. Pats negaminau, užsakiau maisto iš restorano, bet stalą serviravau gražiai. Žvakės, taurės, geras vynas, muzika. Norėjau padaryti įspūdį.

Vakaras praėjo puikiai. Justina daug juokėsi, kalbėjo protingai, klausėsi manęs. Ji liko nakvoti.

Ir tada pirmą kartą pajutau mažą nusivylimą.

Ryte ji atrodė visai kitaip negu vakare. Makiažas buvo šiek tiek išsitepęs, plaukai susivėlę, o po dušo ji apsirengė tuos pačius drabužius, su kuriais buvo atėjusi. Ji neatsinešė nei kosmetinės, nei švarių apatinių, nei jokių priemonių veidui. Man tai pasirodė keista.

Nes mano galvoje moteris, kuri lieka nakvoti pas vyrą, visada turi būti pasiruošusi. Gražiai kvepėti, turėti atsarginių drabužių, pasitaisyti makiažą, susitvarkyti taip, kad ryte atrodytų ne prasčiau nei vakare.

Justina to nedarė.

Ji tiesiog nusiprausė, nusijuokė, išgėrė kavos mano virtuvėje ir išėjo į darbą. Rami, savimi pasitikinti, be jokio noro atrodyti tobula.

Po to ji pas mane lankėsi dar ne kartą. Man buvo gera su ja kalbėtis. Buvo įdomu. Ji nevaidino silpnos, neprašė nuolat dėmesio, netikrino mano telefono, nereikalavo pažadų. Bet mane vis labiau erzino tos smulkmenos, kurių, galbūt, net neturėjau pastebėti.

Kodėl ji neturi mažos kosmetinės? Kodėl ryte nesidažo iš naujo? Kodėl jai nerūpi, kad po dušo rengiasi tuos pačius drabužius? Kodėl nuo jos nesklinda tas brangių kremų ir kvepalų kvapas, prie kurio buvau pripratęs?

Vieną vakarą ji pakvietė mane pas save.

Tiesą sakant, ėjau tikėdamasis pamatyti netvarką. Iš jos paprastumo mano namuose susidariau įspūdį, kad jos butas bus toks pat paprastas. Gal net šiek tiek apleistas. Gal drabužiai ant kėdžių, indai kriauklėje, chaosas vonioje.

Bet kai peržengiau slenkstį, nustebau.

Jos butas buvo puikus. Modernus remontas, kokybiškos grindys, gražūs baldai, daug šviesos, jokio nereikalingo daikto. Viskas buvo švaru, tvarkinga ir skoninga. Ne prabangiai dėl pasirodymo, o taip, kaip gyvena žmogus, kuris tikrai žino, ko nori.

Justina paruošė vakarienę pati. Paprastą, bet labai skanią. Ji judėjo savo virtuvėje ramiai, be jokio noro man įtikti. Ir tai mane kažkodėl dar labiau trikdė.

Nuėjau į vonios kambarį nusiplauti rankų.

Ten pamačiau tik šampūną, dušo želę, dantų pastą, kremą rankoms ir paprastą veido prausiklį.

Viskas.

Jokių dešimčių buteliukų. Jokių brangių kvepalų lentynoje. Jokių kremų akims, kaklui, naktinių kaukių, aliejukų, serumo nuo senėjimo. Tik keli reikalingi daiktai.

Ir man pasidarė liūdna.

Gal net pikta.

Aš stovėjau jos vonioje ir galvojau: kaip trisdešimt trejų metų moteris gali taip mažai rūpintis savimi? Ar ji nemato, kad laikas eina? Ar ji nebijo senti? Ar jai tikrai užtenka tokio minimumo?

Vėliau balkone pamačiau džiūstančius apatinius. Paprastus, medvilninius, patogius. Jokio nėrinio, jokio grožio, jokios paslapties. Kai ji pastebėjo mano žvilgsnį, ramiai pasakė:

„Man svarbiausia, kad būtų patogu.“

Tą akimirką manyje kažkas galutinai atšalo.

Sėdėjome prie stalo, ji pasakojo apie darbą, o aš beveik neklausiau. Žiūrėjau į ją ir supratau, kad negaliu jos įsivaizduoti savo moterimi ilgam. Ji buvo graži, protinga, tvarkinga, savarankiška. Bet ji nebuvo tokia, kokią aš buvau įpratęs matyti šalia savęs.

Po kelių dienų pasakiau, kad mums geriau sustoti.

Justina ilgai tylėjo. Paskui paklausė:

„Tu nori išsiskirti dėl to, kad mano vonioje per mažai kremų?“

Aš pasakiau, kad tai ne dėl kremų. Kad mes tiesiog skirtingi.

Ji nusišypsojo labai liūdnai.

„Ne, tu ne ieškai moters. Tu ieškai dekoracijos. Tokios, kuri visada kvepėtų, gražiai atrodytų ir gyventų pagal tavo supratimą apie moteriškumą.“

Tada man jos žodžiai pasirodė neteisingi. Net žiaurūs. Aš išėjau įsitikinęs, kad padariau teisingai. Juk kiekvienas turi teisę rinktis žmogų pagal savo pojūtį, pagal savo skonį, pagal tai, kas jam priimtina.

Bet praėjo kelios savaitės, ir man jos frazė vis dažniau grįždavo į galvą.

Aš pradėjau suprasti, kad gal Justina nebuvo netvarkinga. Ji nebuvo apsileidusi. Ji tiesiog buvo kitokia. Ji neslėpė savo ryto veido. Nesigėdijo paprastų apatinių. Nepirko daiktų tam, kad atitiktų kažkieno įsivaizdavimą. Ji buvo rami savo kūne ir savo namuose.

O aš, būdamas keturiasdešimt dvejų, vis dar lyginau kiekvieną moterį su buvusia žmona.

Ne su žmogumi, o su įpročiu.

Gal man norėjosi ne Justinos, o senos pažįstamos tvarkos. Lentynų, pilnų buteliukų. Kvapo, prie kurio buvau pripratęs. Vaizdo, kuris man reiškė „tikrą moterį“.

Dabar nežinau, ar pasielgiau teisingai. Gal aš tiesiog buvau sąžiningas ir laiku supratau, kad negalėsime būti kartu. O gal praleidau gerą moterį tik todėl, kad ji neatrodė taip, kaip mano galvoje turėjo atrodyti moteriškumas.

O jūs kaip manote, ar vyras turi teisę palikti moterį dėl tokių dalykų, ar tai tik paviršutiniškumas, dėl kurio galima prarasti tikrai vertingą žmogų?