Po insulto mano vyras bijojo likti vienas net valandai. Aš jį supratau, kol jo baimė nepavirto noru kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį…
Su Romu gyvenome Klaipėdoje, netoli parko. Mūsų butas buvo penktame aukšte, tačiau name buvo liftas, todėl abu ilgai nesvarstėme apie persikraustymą. Rytais aš vaikščiodavau prie jūros, o Romas eidavo į nedidelę kavinę susitikti su buvusiais kolegomis.
Po pensijos pradėjau lankyti anglų kalbos pamokas senjorams. Mano sesuo gyveno Airijoje, ir aš norėjau bent šiek tiek susikalbėti, kai nuvykdavau jos aplankyti. Taip pat kartą per savaitę savanoriavau gyvūnų prieglaudoje.
Romas juokaudavo, kad mano pensinis gyvenimas aktyvesnis už darbinį. Tačiau iš tiesų jam patiko, kad aš turėjau veiklos, nes pats tuo metu ramiai gyveno pagal savo planus.
Insultas įvyko vakare. Žiūrėjome televizorių, kai Romas staiga nuleido puodelį ant grindų. Jis bandė pasilenkti, bet negalėjo pajudinti dešinės rankos.
Greitoji išvežė jį į ligoninę. Kelias dienas gyvenau tarp palatos, namų ir vaistinės. Beveik nemiegojau, kiekvieną kartą suskambus telefonui bijojau blogų naujienų.
Romas išgyveno ir gana greitai pradėjo kalbėti. Tačiau vaikščiodamas jautėsi nestabiliai, jam buvo sunku naudotis viena ranka. Gydytojai perspėjo, kad pirmi mėnesiai pareikalaus daug kantrybės.
Aš padariau viską, ką galėjau. Užsakiau turėklus vonioje, susitariau dėl reabilitacijos, paruošiau vaistus. Pirmąsias savaites miegojau ant sofos svetainėje, nes bijojau, kad naktį jis bandys atsikelti vienas.
Romas po insulto tapo labai neramus. Jeigu kelioms minutėms nueidavau išnešti šiukšlių, jis skambindavo.
«Kur tu?»
«Prie konteinerio. Tuoj grįšiu.»
«Kodėl nepasakei?»
Aš supratau, kad jis bijo. Tačiau jo nerimas vis stiprėjo.
Jis nenorėjo, kad eičiau į parduotuvę. Reikalavo užsisakyti maisto į namus. Nenorėjo, kad kalbėčiausi su kaimyne laiptinėje, nes tuo metu galėtų prireikti pagalbos.
Kai po dviejų mėnesių pasakiau, kad grįšiu į anglų kalbos pamoką, Romas atsakė:
«Kam tau ta anglų kalba? Tu dabar niekur nevažiuosi.»
«Pamoka trunka pusantros valandos.»
«O jeigu man pasidarys bloga?»
Gydytoja buvo patvirtinusi, kad jis gali būti vienas. Telefonas, vanduo ir vaistai buvo šalia. Tačiau Romas kategoriškai atsisakė.
Vieną kartą vis tiek išėjau trumpam susitikti su drauge. Per keturiasdešimt minučių jis paskambino septynis kartus. Paskutinį kartą pasakė:
«Jeigu būtum normali žmona, pati norėtum būti prie sergančio vyro.»
Grįžau namo verkdama. Nežinojau, ar esu pavargusi, pikta, ar tiesiog kalta.
Tą vakarą prisiminiau laiką, kai po avarijos kelis mėnesius negalėjau normaliai vaikščioti. Man buvo penkiasdešimt aštuoneri. Koją laikė įtvaras, negalėjau vairuoti, sunkiai lipau laiptais.
Romas tada nesustojo lankyti savo draugų. Jis kartą per savaitę važiuodavo žvejoti ir sakydavo:
«Negaliu dėl tavo kojos visą laiką sėdėti namuose.»
Kai paprašiau palydėti į fizioterapiją, nes bijojau viena lipti iš taksi, jis atsakė, kad turi svarbų susitikimą.
Dabar jis reikalavo iš manęs visiško atsidavimo.
Kitą rytą, kai Romas vėl bandė atkalbėti mane nuo pamokos, paklausiau:
«Ar prisimeni, ką sakei, kai aš negalėjau vaikščioti?»
Jis tylėjo.
«Sakei, kad negali dėl mano kojos visą laiką sėdėti namuose. Kodėl dabar aš turiu sėdėti?»
«Insultas rimčiau už lūžusią koją.»
«Aš nekalbu apie diagnozę. Kalbu apie teisę turėti savo gyvenimą.»
Romas įsižeidė. Pasakė, kad esu šalta ir galvoju tik apie save.
Tačiau šį kartą neatsiprašiau.
Pasikalbėjau su neurologe ir socialine darbuotoja. Jos paaiškino Romui, kad per didelė priklausomybė trukdo sveikti. Sudarėme aiškų planą: kuriomis valandomis ateina pagalbininkė, kada užsuka vaikai ir kada aš galiu išeiti.
Pirmą kartą grįžusi į anglų kalbos pamoką beveik nieko negirdėjau. Vis galvojau, ar Romas nepargriuvo. Tačiau grįžus jis sėdėjo balkone ir gėrė arbatą.
«Matai, nieko nenutiko», pasakiau.
«Šį kartą», atsakė jis.
Vėliau tokių kartų daugėjo. Nieko nenutiko. Romas išmoko pats nueiti į vonią, pasiruošti sumuštinį ir net trumpam išeiti į kiemą.
Aš toliau juo rūpinausi, bet nebeleidau jo baimei valdyti abiejų mūsų gyvenimų.
Po metų nuvykau savaitei pas seserį į Airiją. Romas liko su vaikų ir pagalbininkės sudarytu grafiku. Atsisveikindamas pasakė:
«Tik paskambink, kai nusileisi.»
Tai buvo pirmas kartas, kai jo prašyme girdėjau rūpestį, o ne kontrolę.
Ar sergančio žmogaus baimė suteikia jam teisę spręsti, kur gali eiti ir kaip turi gyventi jo sutuoktinis?
Jei ši istorija jus sujaudino, pasidalykite ja su artimaisiais.
