7 grybai, kuriuos žmonės valgo žalius: kai kurie tikrai nustebins

🍄 Grybus įpratę kepti su svogūnais, virti sriuboje, marinuoti ar džiovinti žiemai. Todėl mintis atsikąsti žalio grybo daugeliui skamba mažų mažiausiai keistai.

Vis dėlto pasaulyje yra grybų, kurie patiekiami termiškai neapdoroti – plonai supjaustyti salotose, karpače ar tiesiog pagardinti alyvuogių aliejumi ir citrina.

Tačiau čia slypi labai svarbus skirtumas: „valgomas grybas“ dar nereiškia „grybas, kurį verta valgyti žalią“.

Štai septyni įdomūs pavyzdžiai.

🍄 1. Pievagrybiai

Tai turbūt pats žinomiausias grybas, kurį galima pamatyti patiekiamą žalią.

Jauni švieži pievagrybiai plonai pjaustomi į salotas, dedami ant sumuštinių arba ruošiami kaip karpačas su alyvuogių aliejumi, citrinų sultimis, pipirais ir parmezanu.

Vis dėlto dideliais kiekiais ir nuolat jų žalių valgyti nereikėtų. Pievagrybiuose natūraliai yra agaritino, kurio kiekį terminis apdorojimas gali sumažinti.

Todėl retkarčiais keli šviežio pievagrybio griežinėliai salotose – viena, o didelės porcijos žalių grybų kasdien – visai kas kita.

🍄 2. Trumai

Štai grybas, kuriam keptuvės dažnai visai nereikia.

Ypač vertingi švieži trumai dažnai naudojami būtent termiškai neapdoroti. Jie supjaustomi beveik permatomais griežinėliais arba smulkiai užtarkuojami ant jau paruošto patiekalo.

Taip gardinami makaronai, rizotas, kiaušiniai ir kiti gana paprasti patiekalai.

Priežastis paprasta – svarbiausias trumų turtas yra jų nepaprastai stiprus aromatas, o intensyvus kaitinimas gali jį susilpninti.

🍄 3. Tikriniai baravykai

Šis punktas lietuviams tikriausiai vienas įdomiausių.

Italijoje galima paragauti porcini carpaccio – labai jaunų baravykų, supjaustytų plonyčiais griežinėliais ir pagardintų alyvuogių aliejumi, citrina bei parmezanu.

Tačiau yra didelis skirtumas tarp restorane tam specialiai atrinkto grybo ir nežinomos būklės grybo, ką tik parsinešto iš miško.

Laukiniai grybai gali būti užteršti žemėmis ir mikroorganizmais, be to, žali grybai kai kuriems žmonėms yra sunkiai virškinami.

Todėl faktas, kad jauni baravykai kai kur valgomi žali, nėra rekomendacija visus rastus baravykus ragauti miške.

🍄 4. Rudmėsės

Rudmėsės – dar vienas įdomus pavyzdys. Kai kuriuose kraštuose tam tikros rudmėsių rūšys tradiciškai ragaujamos žalios, pasūdytos ar marinuojamos.

Tačiau būtent čia būtinas atsargumas.

Lactarius gentis labai didelė, o panašiai atrodantys grybai nėra ruošiami vienodai. Todėl žmogus turi būti visiškai tikras, kokią konkrečiai rūšį surinko.

Vien spalvos ar išsiskiriančių pieno sulčių rūšiai nustatyti nepakanka.

Jeigu kyla bent menkiausia abejonė – grybo neragaujame.

🍄 5. Kreivabudės

Parduotuvėse auginamos kreivabudės kartais naudojamos žalios salotose ar kituose patiekaluose.

Tačiau šiuo atveju „galima rasti receptų“ nebūtinai reiškia „taip valgyti geriausia“.

Kaip ir daugelio grybų, kreivabudžių ląstelių sienelėse yra chitino, todėl neapdoroti grybai gali būti sunkiau virškinami.

Trumpai pakepintos kreivabudės tampa minkštesnės, aromatingesnės ir daugeliui žmonių lengviau virškinamos.

Todėl šį grybą protingiau laikyti tokiu, kurį galima sutikti žaliuose patiekaluose, bet geriau termiškai apdoroti.

🍄 6. Gericijus, arba liūto karčiai

Šis neįprastas baltas grybas atrodo taip, tarsi būtų apaugęs ilgais baltais plaukeliais.

Jauni kultivuoti gericijai kai kur ragaujami ir termiškai neapdoroti. Jų tekstūra visiškai kitokia nei įprastų kepurėtų grybų.

Tačiau ir šiuo atveju daug dažniau rekomenduojama grybą kepti ar kitaip termiškai apdoroti. Taip jis tampa malonesnės tekstūros ir lengviau virškinamas.

Beje, pastaraisiais metais šis grybas vis dažniau auginamas ir namuose iš specialių auginimo rinkinių.

🍄 7. Voveraitės – o štai čia prasideda ginčai

Tikriausiai ne vienas grybautojas yra girdėjęs: „Voveraites galima valgyti tiesiai iš miško.“

Internete taip pat galima rasti receptų, kuriuose jaunos voveraitės naudojamos termiškai neapdorotos.

Tačiau tai nereiškia, kad toks būdas yra geriausias.

Žali grybai apskritai yra sunkiau virškinami, o jautresniam žmogui didesnis kiekis neapdorotų voveraičių gali sukelti virškinimo sutrikimų.

Todėl voveraites geriau trumpai termiškai apdoroti. Juolab kad būtent keptuvėje atsiskleidžia jų puikus aromatas.

⚠️ Tačiau yra grybų, su kuriais eksperimentuoti nereikėtų

Tai ypač svarbu, nes internete galima rasti pačių įvairiausių „žalių grybų“ receptų.

Briedžiukų negalima valgyti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų. Jie turi būti tinkamai paruošti.

Šitakiai taip pat nėra geras pasirinkimas žaliam užkandžiui. Žali arba nepakankamai išvirti šitakiai kai kuriems žmonėms gali sukelti vadinamąjį šitakių dermatitą – būdingą niežtintį odos bėrimą.

Enoki grybų taip pat geriau nevalgyti žalių. Nors anksčiau jie dažnai būdavo patiekiami neapdoroti, dėl galimo bakterinio užterštumo juos saugiau gerai termiškai apdoroti.

O su laukiniais grybais galioja dar griežtesnė taisyklė.

❗ Niekada neragaukite grybo vien tam, kad nustatytumėte, ar jis valgomas

Nuodingas grybas nebūtinai bus kartus, nemalonaus kvapo ar atrodys įtartinai.

Todėl nei skonis, nei graži išvaizda, nei vien nuotrauka internete nėra patikimas būdas nustatyti grybo rūšį.

Ypač atsargiai reikėtų vertinti patarimus „aš visą gyvenimą taip valgau ir nieko neatsitiko“. Skirtingos grybų rūšys gali būti labai panašios, o žmogaus reakcija į neapdorotus grybus taip pat skiriasi.

🍄 Taigi kai kuriuos grybus pasaulyje iš tiesų įprasta patiekti žalius. Tačiau daugeliu atvejų termiškai apdorotas grybas bus ne tik skanesnis, bet ir saugesnis bei lengviau virškinamas.

O svarbiausia grybautojo taisyklė išlieka labai paprasta:

Jeigu abejojate – neimkite ir nevalgykite.

🍄 O jūs ar kada nors ragavote žalią grybą? Kurį?