Anūkas rašo laišką savo močiutei…

Miela močiute Lina,

Jau seniai norėjau parašyti tau šį laišką, bet niekaip negalėjau rasti tinkamų žodžių. Šiandien nusprendžiau tiesiog papasakoti tau viską taip, kaip yra, nes su tavimi visada galiu būti savimi.

Žinai, man labai trūksta tavo jaukių vakarų. Prisimeni, kaip mokei mane gaminti tuos stebuklingus obuolių pyragėlius? Aš vis dar jaučiu jų kvapą, jis primena mūsų namus, kuriuose visada buvo šilta ir ramu. Kaskart, kai ragauju ką nors panašaus, akimirkai sugrįžtu į tavo virtuvę, kur mes juokėmės ir kalbėjomės apie viską pasaulyje.

Tu visada sakydavai, kad meilė yra svarbiausia, ką galime duoti vieni kitiems. Aš stengiuosi laikytis tavo žodžių. Dabar, kai jau esu suaugęs, suprantu, kiek daug reiškia tie paprasti momentai, kuriuos praleidome kartu. Tavo pasakojimai apie tai, kaip viskas buvo anksčiau, tapo man tikru lobiu. Jie padeda man vertinti dabartį ir būti dėkingam už tai, ką turiu.

Žinai, močiute, man atrodo, kad tu buvai man ne tik močiute. Tu buvai mano draugė, mokytoja, o kartais net išgelbėtoja. Sunkiais momentais tavo žodžiai ir apkabinimai buvo kaip inkaras, padedantis man nenuleisti rankų. Dažnai prisimenu, kaip tu visada rasdavai tinkamus žodžius, kad mane palaikytum. Kaip mokėjai klausytis be kritikos ir visada matydavai manyje kažką gero, net kai pats to nepastebėdavau.

Neseniai pastebėjau, kad daugelis dalykų mano gyvenime primena tave. Tavo meilė gėlėms dabar yra ir mano meilė. Ant palangės turiu mažą fikusą, ir kiekvieną kartą, kai juo rūpinuosi, galvoju apie tave. Tu tikrai mane pagirtum už tai.

Močiute, tu visada mokei mane, kad svarbiausia yra būti geram ir sąžiningam. Aš stengiuosi gyventi taip, kad galėtum manimi didžiuotis. Žinau, kad visada tikėjai manimi, ir tai suteikia man stiprybės judėti į priekį. Tavo tikėjimas tapo mano įkvėpimu.

Rašau šį laišką ir suprantu, kaip labai noriu vėl tave apkabinti, išgirsti tavo balsą, pajusti tavo šilumą. Nors tarp mūsų dabar yra kilometrai, jaučiu, kad tu visada šalia. Tavo patarimai, tavo išmintis, tavo meilė — visa tai gyvena manyje.

Ačiū tau už viską, ką man davei. Už tavo kantrybę, už tavo švelnumą, už tai, kad visada buvai mano rami užuovėja šiame triukšmingame pasaulyje. Tu išmokei mane, kad tikroji stiprybė slypi gerume ir kad šeimos ryšiai yra tai, kas mus daro tikrai laimingus.

Pažadu, kad dažniau tau rašysiu, močiute. Noriu, kad žinotum, kaip daug man reiški. Ir, galbūt, vieną dieną aš pasakosiu savo vaikams ir anūkams apie tave, tavo gerumą, išmintį ir tai, kaip stipriai aš tave myliu.

Su meile, tavo anūkas Aleksas.