Aš atidaviau visą save dukroms. Visą gyvenimą gyvenau dėl jų. O dabar likau viena

Kažkada turėjau viską. Vyrą, dvi mažas mergaites, darbą… Paprasta moteriška laimė, kuri atrodė tokia tvirta ir amžina. Tačiau viena avarija viską pakeitė. Vyras žuvo eismo įvykyje, ir aš likau viena su dviem mažylėmis ant rankų.

Iš pradžių net nesuvokiau, kaip gyventi toliau. Bet juk vaikai maži — jiems reikėjo valgyti, reikėjo kuo rengtis. Aš prisiėmiau visą atsakomybę. Dirbau dviejuose darbuose, grįžau namo vėlai naktį, o ryte vėl kėliausi. Aš badavau, nespėdavau išsimiegoti, bet kad tik jie nieko nepritrūktų.

Gyvenau dėl jų. Dėl to, kad mano mergaitės turėtų ateitį.

Džiaugiausi kiekvienu jų žingsniu, kiekviena pergale. Jos gerai mokėsi, ir tai man buvo didžiausias apdovanojimas. Prisimenu, kaip slapčia nušluostydavau džiaugsmo ašaras, kai mokytoja sakydavo, kad mano mergaitės — klasės pavyzdys.

Vėliau jos užaugo. Baigė universitetus. Likusi gyventi mieste, į namus nebegrįžo. Atsirado jų gyvenimas, naujos rūpesčiai. Iš pradžių jos atvažiuodavo kartais, dažniau skambindavo. Laukiau tų skambučių, laukiau žingsnių prie durų, laukiau juoko savo namuose.

Tačiau laikui bėgant ir to neliko. Jos ištekėjo, sukūrė šeimas… O aš tarsi nustojau egzistuoti.

Dabar jos skambina kartą per mėnesį, paskubomis, tarp darbų. Penkios minutės — ir viskas. «Kaip tu, mama? Viskas gerai? Na, gerai, bėgame, turime reikalų…» Ir laisvoji linija.
O aš? Aš neturiu nieko, išskyrus tuščius namus ir prisiminimus apie tuos laikus, kai jų balsai pripildydavo namus laimės.

Dabar aš beveik nebevaikštau. Kojos atsisako, jėgų nėra. Už duoną pati nueiti negaliu. Džiaugiuosi, kad kaimynė kartais atneša man kepalą duonos ir butelį pieno. Ir dėkoju Dievui už šią pagalbą. 

Žinote, ilgą laiką laukiau. Liūdėjau, verkiau naktimis. Širdis plyštanči: «Kodėl mane palikote? Aš juk viską dėl jūsų padariau!» Bet tada kažkas viduje nutrūko. Tarsi priėmiau savo likimą. Nustojau laukti. Nustojau skųstis. Dabar jų tarsi nėra mano gyvenime. Ir liūdesio nebėra. Yra tik tyla.

Kiekvieną dieną meldžiuosi. Prašau Dievo atleidimo už tai, kad visą gyvenimą vaikščiojau paskui materialinius dalykus savo dukroms — aprengti, apauti, suteikti išsilavinimą. O sielos… apie jų sielą užmiršau. Nepamokiau mylėti artimą, neparodžiau, kad mama — tai ne tik žmogus, kuris viską padaro, bet ir širdis, kuriai reikia priežiūros. Ir štai dabar aš už tai moku.

Likus viena. Visiškai viena. Bet žinote… aš vis tiek juos myliu. Net už jų užmarštumą, net už jų šaltumą. Myliu taip pat, kaip tą pirmą dieną, kai glaudžiau prie krūtinės mažą ryšulėlį ir šnabždėjau: «Tu — mano gyvenimas».

Ir galbūt mano gyvenimas nugyventas neteisingai. Bet aš nieko neprašau, išskyrus vieną — tegul mano mergaitės būna laimingos. Tegul pas juos niekada nebūtų to, ką turiu aš — tuštumos ir vienatvės.

O aš gyvensiu, kaip galėsiu. Su malda, su skausmu, su prisiminimais.

💬 O ką jūs manote — ar motina turėtų viską atiduoti vaikams, net jei už tai jai atiteks tik tuštuma?