„Aš atsisakyčiau tokių vaikų“, – pasakė man palatos kaimynė gimdymo namuose. Tačiau aš nepasimečiau ir parodžiau jai tinkamą pamoką“

Niekuomet nepamiršiu tos dienos, kai pirmą kartą paėmiau į rankas savo sūnus. Du mažyčiai, šilti kamuoliukai, tokie trapūs, tokie artimi. Buvau pasirengusi ginti juos nuo viso pasaulio. Tačiau pirmasis išbandymas atėjo anksčiau, nei tikėjausi — tiesiog gimdymo namuose.

Mano palatos kaimynė, apie keturiasdešimties metų moteris, pagimdė savo antrąją dukrą. Jos vyras dažnai atvykdavo, atveždavo brangias puokštes, lankydavosi giminės – viskas rodė, kad jos gyvenimas susiklostė puikiai.

— Na, kaip jautiesi? — paklausė ji, tingiai vartyydama telefono ekraną, kol aš atsargiai klaupiausi vieną iš sūnų į lovytę.

— Laiminga, — nuoširdžiai atsakiau.

Ji žvilgtelėjo į mažylius, o jos lūpų kampučiai sudrebėjo keisčia šypsena.

— Tiesą sakant, aš atsisakyčiau tokių, — netikėtai tarė ji abejingai.

— Kokius? — staigiai atsisukau, net negalėjau patikėti savo ausimis.

— Na, vienas su gimimo žyme per pusę veido, kitas silpnas… Su tokiais tik kentėti reikia. Mūsų šeimoje taip nepriimta, — gūžtelėjo pečiais ji.

Į gerklę įstrigo gumulas. Prispaudžiau prie savęs jaunesnįjį sūnų, kuris kaip tik sujudo, ir pajutau, kaip viduje viskas įkais.

— Atleiskite, bet ką tik sakėte, kad atsisakytumėte savo vaiko, jei jis būtų… — padariau pauzę, ieškodama žodžių, — nepakankamai „idealus“ jums?

— Žinoma, — tarė ji su išraiška, tarsi būtume aptarę vežimo pasirinkimą, o ne gyvų žmonių likimus. — Žmonės žiaurūs. Kodėl sąmoningai kelti vaiką pasityčiojimui? Jie turės sunkumų. Sau ir jiems padarysi tik blogiau.

Giliai įkvėpiau.

— O jeigu jūsų dukra būtų gimusi su ypatumais?

Moteris nusijuokė.

— Protinga moteris turi mokėti rinktis. Mes atlikome visus tyrimus, atlikome testus. Viskas kontroliuojama.

Aš įdėmiai pažvelgiau į ją.

— O jei, neduok Dieve, jūsų dukrai nutiktų kas nors? Liga, nelaimingas atsitikimas? Jei jos išvaizda pasikeistų? Arba jei ji jums pagimdytų ne „idealų“ anūką?

Ji šyptelėjo, bet jos akyse šmėstelėjo kažkas panašaus į nerimą.

— Nieko nenutiks.

— Ar tikrai tuo pasitikite? — ramiai paklausiau. — Jūsų vaikai auga, įsisavindami jūsų vertybes. Jei išmokėte juos, kad mylėti galima tik „tobulus“, kas užtikrins, kad vieną dieną jie nenuspręs, jog jūs taip pat nebeatitinkate jų reikalavimų?

Jos veidas pabalo.

— Tai kvailystė…

— Tai logika, — tyliai pasakiau.

Ji nusisuko ir daugiau neištarė man nė žodžio. Tačiau prieš pat išrašymą, kai jau rinkausi daiktus, pamačiau, kaip ji žiūri į savo naujagimę dukrą. Jos akyse buvo kažkas naujo – galbūt pirmą kartą per ilgą laiką, tikras supratimas, kad ji glėbyje laiko ne idealą, o tiesiog gyvenimą.

Galbūt ji niekada nesuvoks, kad grožis nėra tobulume. Tačiau buvau tikra dėl vieno: mano sūnūs išmoks mylėti ne dėl išvaizdos ar patogumo, o dėl sielos.