Aš nusprendžiau atnaujinti ryšį su broliu po dešimtmečių tylos. Ir štai kas iš to išėjo

Kartais gyvenimas susiklosto taip, kad artimas žmogus tampa beveik svetimu. Su broliu buvome labai artimi vaikystėje, bet gyvenimas mus išskyrė ir vieną dieną mes tiesiog nustojome bendrauti.

Iš pradžių tai atrodė kaip laikinas reiškinys – juk augome, kūrėme karjeras, šeimas. Tačiau metams bėgant supratau, kad šis „laikinumas“ jau seniai tapo dešimtmečiais. Kas įdomu, man visada atsirasdavo priežasčių nebandyti atkurti mūsų ryšio.

Atrodė, kad mus skiria per daug, kad mes neturėsime nei bendros kalbos, nei bendros praeities. Mes net nesipykome – tiesiog nustojome kalbėtis.

Ir štai vieną dieną visiškai atsitiktinai pamačiau seną nuotrauką – mes kartu, apkabinę vienas kitą, laimingi ir be rūpesčių. Iš pradžių net neatpažinau savęs šioje nuotraukoje: jaunas, besišypsantis, pilnas vilčių.

Tai priminė man laikus, kai buvome ne tik broliai, bet ir tikri draugai. Keistas jausmas užliejo mane – tarsi viduje atsirado tuštuma, kurios anksčiau nepastebėjau.

Ši nuotrauka tarsi atvėrė man akis ir parodė, kiek daug praradau, nutraukdamas dalį savo praeities. Ir tada aš uždaviau sau klausimą, kurio vengiau ilgus metus: kodėl nusprendžiau nutolti nuo jo?

Atsakymas buvo nelengvas. Viena vertus, žinojau, kad mūsų tylos metai buvo tiesiog skirtingų kelių pasekmė. Bet kita vertus, jaučiau, kad už to slypi kažkas daugiau – kažkoks nuoskaudų, tarpusavio nutylėjimų svoris. Supratau, kad jei tikrai noriu sugrąžinti brolį į savo gyvenimą, turėsiu ne tik rasti savyje jėgų pripažinti klaidas, bet ir išgirsti jį.

Surinkęs drąsą, parašiau jam žinutę. Tai buvo paprasti žodžiai: „Labas, broli. Kaip gyveni?“ Širdis plakė taip, lyg daryčiau kažką be galo rizikingo.

Atsakymą gavau po kelių valandų, ir jo žodžiai buvo tokie pat paprasti kaip mano: „Labas. Džiaugiuosi, kad parašei.“ Mes nesikeitėme ilgais laiškais, nepradėjome prisiminti praeities nuo pirmųjų minučių. Ne, mes tiesiog supratome, kad abu esame pasiruošę pabandyti iš naujo.

Susitarėme susitikti po kelių savaičių. Buvo lietingas, pilkas oras – tobula diena prisiminimams. Įėjau į kavinę, kurią pasirinkau mūsų susitikimui, šiek tiek anksčiau.

Mintyse sukosi dešimtys klausimų: apie ką mes kalbėsime? Ką daryti, jei nepavyks rasti bendros kalbos? Bet vos tik jis įžengė ir mūsų akys susitiko, pajutau, kad jo buvimas sukelia man šilumą. Atsiminiau jį tokį, koks jis buvo kažkada – visada šiek tiek pašaipų, bet geras ir nuoširdus.

Užsisakėme kavos ir pradėjome kalbėtis – iš pradžių apie pačius bendriausius dalykus, kaip darbas, šeima, vaikai. Bet pamažu mūsų pokalbis ėmė krypti į prisiminimus, vaikystės išdaigas, bendras keliones.

Vienu metu jis netikėtai paklausė: „Ar prisimeni, kaip vaikystėje svajojome atidaryti savo verslą?“ Nusijuokiau: „Žinoma! Norėjome pardavinėti kažkokius beprotiškus žaislus, kuriuos patys sugalvotume.“ Ir staiga pajutau, kad grįžtu į tuos laikus, kai buvome neišskiriami, kai mūsų svajonės atrodė tokios tikros ir pasiekiamos.

Mūsų pokalbis truko valandas. Abu supratome, kad negalime atstatyti visų prarastų metų, bet galbūt to ir nereikia. Mums reikėjo surasti naują bendrą tašką, ant kurio galėtume iš naujo kurti savo santykius.

Vienu metu pajutau norą pasakyti jam kažką svarbaus, ko nesiryžau pasakyti visus šiuos metus: „Atsiprašau, kad taip ilgai tylėjau.“ Jis pažvelgė į mane, nusišypsojo ir tarė: „Mes abu kalti. Bet svarbiausia, kad dabar mes vėl kartu.“

Nuo to laiko praėjo nedaug laiko, bet mes pradėjome susitikti reguliariai. Mes neaptarinėjame kiekvienos praeities dienos, bet dabar suprantu: brolis – tai ne tik žmogus, susijęs kraujo ryšiu.

Tai žmogus, kuris mane prisimena jaunystėje, žino mano silpnybes ir stiprybes ir kuris visada bus šalia, nepriklausomai nuo to, kokias kliūtis mums teko įveikti.

Atkurti ryšį po daugelio metų pasirodė ne taip lengva, kaip gali atrodyti. Tačiau šis žingsnis padovanojo man kai ką daugiau – galimybę vėl pajusti tą šeimos artumą, kurį kadaise praradau. Supratau, kad mums nereikia grįžti į praeitį, kad taptume artimesni. Visą, ką reikia – tai ryžtis žengti pirmą žingsnį.