Atradau mamos dienoraštį ir sužinojau tiesą, kurią ji slėpė 30 metų. Dabar į ją žiūriu visai kitaip

Mes kraustėmės, o aš tvarkiau mamos daiktus palėpėje. Dėžės su senomis nuotraukomis, drabužiais, knygomis. Tarp viso to radau apiburgžiotą sąsiuvinį. Atverčiau — mamos raštas, įrašai datuoti mano gimimo metais. Dienoraštis. Nesirengiau skaityti, bet pirmoji eilutė užkabino: „Nežinau, ar susitvarkysiu.“ Atsisėdau tiesiai ant dulkėtų grindų ir pradėjau skaityti. Puslapis po puslapio man atsivėrė kita mama. Moteris, kuri kovojo, kentėjo, abejojo. Ir aš negalėjau sustoti…

Dienoraštis prasidėjo praėjus mėnesiui po mano gimimo. Mama rašė, kad tris paras nemiegojo. Aš nuolat verkdavau, ji nesuprato kodėl. Gydytojai sakė, kad viskas gerai, bet mama jautė: kažkas ne taip. Su ja.
„Žiūriu į savo dukrą ir nejaučiu nieko. Kur ta begalinė meilė, apie kurią visi kalba? Kur instinktai? Aš tiesiog pavargau. Noriu miego. Noriu tylos. Kartais, kai ji verkia, užsidarau vonioje ir užsikemšu ausis. Kas su manimi ne taip?“
Skaičiau tas eilutes ir netikėjau. Mano mama. Visada ideali motina. Meilinga, rūpestinga, kantri. Ji taip jautėsi?

Toliau buvo sunkiau. Mama rašė apie depresiją, kurios niekas nepastebėjo. Tėtis dirbo, močiutė gyveno toli. Ji likdavo viena su kūdikiu, kurio nesuprato, ir su kalte, kuri graužė iš vidaus.
„Visi aplink laimingi. Visos jaunos mamos švyti. O aš tiesiog išgyvenu. Dieną po dienos. Maitinu, perrengiu, nešioju ant rankų. Kaip robotas. Viduje tuščia. Esu bloga mama. Jelizaveta nusipelno geresnės.“
Jelizaveta — tai aš. Ašaros krito ant puslapių, blukindamos seną rašalą.

Mama aprašė, kaip vieną dieną aš verkiau penkias valandas iš eilės. Ji išbandė viską — niekas nepadėjo. Vienu momentu paguldė mane į lovytę, išėjo į balkoną ir tiesiog stovėjo, žiūrėdama žemyn. Galvojo: „Jei pašokčiau, jai būtų lengviau. Tėtis susirastų kitą moterį, geresnę mamą.“
Užspringau nuo tų žodžių. Mama galvojo apie savižudybę? Dėl manęs?

Bet ji nepašoko. Parašė, kad išgirdusi mano verksmą staiga pagalvojo: „Kas ja pasirūpins, jei ne aš?“ Sugrįžo, paėmė mane ant rankų, ir tuo momentu aš nutilau. Tiesiog prigludau prie jos peties.
„Ji nustojo verkti. Pirmą kartą per visą dieną. Laikiau ją ir staiga pajutau kažką šilto krūtinėje. Dar ne meilę. Bet kažką. Ryšį, galbūt. Pagalvojau: gal nesu tokia jau bloga mama. Gal mes tiesiog mokomės viena kitą suprasti.“

Skaičiau toliau. Mėnuo po mėnesio mama aprašė savo kovą. Bemiegės naktys, nuovargis, nevisavertiškumo jausmas. Bet tarp eilučių prasimušdavo dar kai kas: mažos pergalės. „Šiandien ji pirmą kartą man nusišypsojo.“ „Ji miegojo tris valandas iš eilės.“ „Aš viena išmaudžiau be ašarų.“
Dienoraščio pabaigoje, kai man suėjo metai, tonas pasikeitė. Mama rašė apie meilę. Tikrą, gilią meilę, kuri atėjo ne iškart, o pamažu, diena po dienos.
„Šiandien Jelizaveta žengė pirmą žingsnį. Nubėgo pas mane taip džiaugsmingai spindinčiomis akimis. Sugavau ją, apkabinau ir supratau: myliu ją labiau už gyvenimą. Nežinau, kada tai įvyko. Gal meilė augo lėtai, nepastebimai. O gal ji visada buvo, tik nemokėjau jos jausti per nuovargį ir depresiją.“

Paskutinis įrašas buvo trumpas: „Aš tapau mama. Ne gimdymo dieną. O dabar — po metų skausmo ir kovos. Ir aš savimi didžiuojuosi. Aš susitvarkiau.“
Uždariau dienoraštį ir ilgai sėdėjau palėpės tyloje. Visą gyvenimą maniau, kad mama gimė idealia motina. Kad motinystė jai atėjo lengvai, savaime. Pasirodo, ji kovojo. Kiekvieną dieną. Įveikė depresiją, abejones, kaltę. Ir niekam apie tai nepasakojo.

Nulipau žemyn, radau mamą virtuvėje. Padėjau dienoraštį priešais ją.
— Perskaičiau.
Mama nublanko, paėmė sąsiuvinį drebančiomis rankomis.
— Tai buvo seniai…
— Kodėl niekada nepasakojai?
Ji atsisėdo, ilgai tylėjo.
— Nes man buvo gėda. Gėda pripažinti, kad nebuvau laiminga mama nuo pirmos dienos. Kad man buvo sunku. Kad galvojau apie… — Ji nebaigė, bet aš supratau.
Apsikabinau ją.
— Mama, tu perėjai pragarą. Ir susitvarkei. Tu buvai nuostabi mama. Ne todėl, kad tau buvo lengva, o todėl, kad ėjai toliau net tada, kai buvo nepakeliama.
Mama pravirko. Aš verkiau kartu.

— Buvau tikra, kad mane pasmerksi, — tarė ji. — Pagalvosi, jog tavęs nemylėjau.
— Tu mylėjai. Saviu būdu, kaip galėjai. Ir to užteko.
Kalbėjomės visą naktį. Mama pasakojo apie pogimdyminę depresiją, apie kurią tada niekas nekalbėjo. Apie kaltę, kuri ją persekiojo metus. Apie baimę, kad ji „nepakankamai gera“ mama.
— Žinai, kas baisiausia? — pasakė. — Visi aplink sakė, kokia aš šauni, kaip gerai susitvarkau. O aš viduje byrėjau į gabalus ir galvojau: jei tik jie žinotų tiesą.
— Bet tu susitvarkei, — pakartojau. — Tu tai įveikei ir tapai geriausia mama, kokios galėjau norėti.
Mama nusišypsojo per ašaras.
— Ačiū, kad perskaitei. Ir nepasmerkei.
— Ačiū, kad parašei. Dabar suprantu: motinystė — ne magija. Tai darbas. Sunkus, skausmingas, bet svarbus darbas.

Dabar pati esu mama. Ir kai mano sūnus verkia, o aš sėdžiu vonioje ir verkiu kartu su juo, prisimenu mamos dienoraštį. Ir suprantu: aš ne viena. Milijonai moterų tai patiria. Ir tai nereiškia, kad esame blogos mamos. Tai reiškia, kad esame žmonės.

O ar jums kada nors teko sužinoti apie savo tėvus kažką, kas visiškai pakeitė jūsų požiūrį į juos? Kaip manote, kodėl visuomenė verčia mamas apsimesti, kad motinystė — tai visada vien tik džiaugsmas ir laimė?