Atrodė, kad aš gerai pažįstu savo vyrą, nes gyvenome santuokoje visus 22 metus. Tačiau pasirodė, kad labai klydau…

Santuoka, kuri truko daugiau nei 20 metų, turėtų būti laikoma tvirta, tiesa? Ieva ir jos vyras Tomas atrodė, kad gyvena kaip sielos draugai ir augina vaikus. Kadangi jie gyveno kaime, teko dirbti ūkyje, kad uždirbtų pinigų.

Po vestuvių sutuoktiniai iškart pradėjo gyventi su Tomas tėvais. Tomo tėvai gerai sutiko nuotaką ir niekada jos neskriaudė. O ir Ieva juos mylėjo kaip savo tėvus. Atrodė, kad viskas klostosi labai gerai.

Sutuoktiniai tapo tėvais dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Patys juos užaugino ir išsiuntė į miestą mokytis. Juk jie suprato, kad kaime nieko nepasieks.

Vieną dieną Tomas grįžo iš darbo ir pasakė žmonai:

– Aš įsimylėjau kitą moterį. Turime išsiskirti.

Ieva buvo šokiruota. Ji tikrai nebuvo pasiruošusi tokiam gyvenimo posūkiui. Kaimynai jau žinojo, kad Tomas jai neištikimas, todėl visi apie tai kalbėjo.

Pasirodo, Tomo meilužė gyveno kaimyninėje gatvėje. Ji neseniai atvyko iš miesto, kad pasirūpintų gulintia senelė. Jai 40 metų. Jauna, prižiūrėta ir rami. Marija pamažu įtraukė Tomą į savo pinkles ir atėmė jį iš šeimos.

Tomas buvo taip užvaldyti romantiškų jausmų, kad jis tiesiog negalėjo atsispirti. Su Ieva gyvenimas buvo per daug kasdieniškas, todėl jis su malonumu pasinėrė į santykius su Marija. Vyras net nejautė kaltės – jis nusprendė, kad Ieva pati kalta dėl to, kad jų šeima suiro.

Ieva nesitikėjo tokio vardo iš vyro – jo neištikimybė buvo tikras šokas. Ji nesitikėjo išdavystės iš žmogaus, kurį mylėjo labiau už gyvenimą. Šis smūgis buvo per daug skaudus, todėl ji nustojusi net išeiti iš namų.

Jai buvo gėda pasirodyti žmonėms. Kartais Ieva net nežinojo, kur pasislėpti nuo smerkiamų žvilgsnių ir provokuojančių klausimų.

Tomo tėvai palaikė nuotaką:

– Tu gyvensi pas mus, nes mūsų namai yra ir tavo namai. Tegul tas nelaimingas žmogus ieško stogo virš galvos, o tu lik pas mus su vaikais. Ir neprarask vilties, viskas dar prieš akis.

Ieva negalėjo pasakyti, kad beprotiškai myli savo vyrą, tačiau per tiek metų ji priprato prie to, kad jis nuolat būna šalia. Buvo sunku patikėti, kad jų ateities nėra. Mintys apie tai, kad jis apkabina kitą moterį, tiesiog dusino ją. Ir kaip gyventi toliau?

Motina paskutinį kartą tikėjosi, kad vyras persigalvos ir grįš, tačiau nieko panašaus. Ji pagalvojo nueiti ir pasikalbėti su Marija, kad ji paleistų Tomą, tačiau vaikai ją atkalbėjo.

Jie manė, kad motina nusipelnė geresnio gyvenimo ir kad nereikia nusileisti neištikimam vyrui. Tomo tėvams net buvo gėda už sūnų.

Ar verta kovoti dėl tokios santuokos? Kas apie tai galvoja?