Dažnai stebiuosi, kaip mes užauginome tokius abejingus vaikus, kad jie niekaip nenori man padėti

Prieš metus likau viena…
Po vyro laidotuvių mano namuose tapo tylu taip, kad net laikrodis tiksėjo garsiau už mintis. Tada galvojau, kad sunkiausia bus vienatvė. Bet greitai supratau — yra dar viena našta, dar sunkesnė už tuštą lovos pusę. Pinigų trūkumas.
Gyvenu labai taupiai: skaičiuoju kiekvieną centą, pirkdama tik būtiniausius maisto produktus, atsisakiau net menkiausių malonumų. Bet vis atsiranda nenumatytų išlaidų — vaistai, gydytojų konsultacijos… Sveikata nebeklauso, o piniginė jau seniai tuščia.

Su vyru užauginome du vaikus. Visą gyvenimą stengėmės jiems padėti, atiduodavome net tai, ko patiems trūko. Padėjome jiems įsigyti namus, sumokėjome už jų pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą. Tikėjome, kad jie vertins mūsų aukas.

Dabar mano butas — vienintelis, kas liko, ir pagal įstatymą jis atiteks sūnui ir dukrai. Net minties nėra to pakeisti — juk jie mano vaikai. Bet kai kelis kartus bandžiau užsiminti, kad sunkiai suduriu galą su galu, atsakas buvo šaltas, kaip žiemos rytas. Dukra tik apsimetė, kad nesupranta, apie ką kalbu, o sūnaus žmona, valdanti šeimos finansus, nei tarstelėjo, nei pasiūlė pagalbos.

Aš žinau, kiek jie uždirba. Mačiau, kaip jie perka naujus automobilius, kaip keliauja į užsienį, kaip mano anūkai gauna tiek kišenpinigių, kiek aš gaunu per mėnesį pensijos. Ir vis dažniau klausiu savęs: ar mes su vyru užauginome tokius abejingus vaikus, kurie nenori pastebėti mano skurdo?

Mes juk buvome jiems pavyzdžiu. Lankydavome savo tėvus su pilnais krepšiais, mokėdavome už jų gydymą, rūpindavomės iki paskutinės dienos. O dabar… atrodo, kad tas pavyzdys pranyko kartu su mano vyru.

Draugė patarė man persikelti pas vieną iš vaikų be jokio įspėjimo ir išnuomoti savo butą. Idėja, nuo kurios širdis suspaudžia dar labiau — juk nenoriu būti našta, nenoriu gyventi kaip įsibrovėlė. Bet gal ateis diena, kai nebebus pasirinkimo.

Mano santaupos jau seniai iškeliavo pas vaikus, mano sveikata silpsta, o žiema artėja… Ir aš klausiu savęs, o gal ir jūsų:
kaip man prašyti pagalbos tiems, kuriems atidaviau visą savo gyvenimą, ir nejausti, kad mane gailisi tik iš pareigos?..