Galbūt kai kam pasirodysiu esanti bloga dukra, bet pasiėmiau dovanas iš tėvų ir grįžau namo

Aš esu vyriausias vaikas mūsų šeimoje. Mano tėvai turėjo penkis vaikus. Kadangi buvau vyriausia, vadinasi, ir labiausiai suaugusi, teko rūpintis jaunesnėmis seserimis ir broliais.

Žinoma, mano tėvai, kaip ir visi žmonės, ėjo į darbą. Vis dėlto aš buvau vaikas ir norėjau turėti šiek tiek laiko sau, tačiau su tokiomis pareigomis tai buvo tik svajonė.

Man net nepavyko užmegzti santykių su vaikais mokykloje. Iš manęs juokėsi ir šaipėsi, vadindami „aukle“. Kartais nutikdavo, kad mano vaikiška psichika neatlaikydavo, ir aš sukeldavau maištą.

Šaukdavau, kad daugiau nieko nebeauklėsiu, kad pavargau. Už tokias isterijas tėvai mane bausdavo. Mane galėdavo nubausti net už tai, kad neprižiūrėjau vieno iš jaunesnių. Jei jiems kas nors nutikdavo (nukrito, įsipjovė) – tai būtinai buvo mano kaltė. Taip manė tėvai.

Penkerių mano vaikystė baigėsi.

Kai baigiau 10 klasių, tėvai mane išsiuntė mokytis virėjo profesijos. Man tai visai nepatiko, bet tėvai manė, kad tokia profesija yra puikus pasirinkimas. Juk šeima neliks alkana.

Kai baigiau mokslus, iš karto susiradau darbą vietinėje kavinėje. Pirmą darbo dieną grįžusi namo vos stovėjau ant kojų, o tėvai mane puolė už tai, kad nieko neparnešiau namo.

Tėvas rėkė ant manęs, sakė, kad niekam nesugebu. O aš negalėjau tiesiog be leidimo pasiimti svetimų daiktų. Mano pirmąjį atlyginimą tėvai iš karto suplanavo taip, kad nieko iš jo negaučiau.

Tėvai norėjo nusipirkti maisto atsargoms ir nupirkti drabužių jaunesniems broliams ir seserims.

Tačiau jų planai neišsipildė.

Kai gavau atlyginimą, nuvykau į stotį ir nusipirkau bilietą į nepažįstamą miestą, kuriame niekada nebuvau buvusi. Buvau taip morališkai išsekusi, kad nebeturėjau jėgų gyventi su šeima.

Pirmą kartą buvo sunku vienai, bet tapau savo gyvenimo šeimininke. Niekas daugiau nesikišo į mano gyvenimą ir planus.

Galėjau daryti viską, ko tik panorėdavau. Daug dirbau, buvau indų plovėja ir valytoja. Tada mane pakvietė dirbti pagal specialybę – virėja.

Mano gyvenimas tapo visai kitoks, net sutaupiau pinigų, nes nebuvau pratusi prie gero gyvenimo ir nuolat viską taupiau.

Labai norėjau nusipirkti savo butą. Nuomojau kambarį iš vienos senolės, kuri su manimi elgėsi labai gerai. Ji su nekantrumu laukdavo, kol grįšiu iš darbo, ir maitindavo naminiu maistu.

Po trejų metų susipažinau su dabartiniu vyru. Persikėliau gyventi pas jį ir jo tėvus. Mūsų santykiai buvo puikūs, tapome viena šeima. Po kurio laiko pradėjau sapnuoti tėvus.

Sapnuose jie buvo geri ir mylintys. Nusprendžiau aplankyti artimuosius. Nupirkau dovanų, maisto, pasiėmiau vaikus ir vyrą. Išvykome į mano gimtąjį miestą. Deja, mano sapnai neturėjo nieko bendro su realybe. Vos tėvai mane pamatė, pradėjo įžeidinėti.

Jie net nenorėjo pažvelgti į savo anūkus. Aš pasiėmiau visus krepšius, linktelėjau vyrui ir mes išėjome. Daugiau niekada neperžengsiu šio namo slenksčio…