Grįžęs iš uždarbio, nusprendžiau parduoti tėvų namą, bet kieme manęs laukė staigmena: ten kažkas jau gyveno
Kai grįžau iš užsienio darbo, sprendimas parduoti tėvų namą atrodė logiškas ir galutinis. Prieš penkerius metus mano tėvai mirė, o nuo to laiko jų namas stovėjo tuščias, tarsi nebylus praeities liudininkas.
Miesto gyvenimas traukė mane pirmyn, o mintys apie ateitį ir galimybę išvykti į užsienį padarė šį sprendimą dar lengvesnį. Mano sūnus jau seniai įsikūręs Austrijoje, rado darbą, meilę, ir, žinoma, šis namas jam buvo nereikalingas. Bet vos tik įžengiau į kiemą, viskas pasikeitė.
Man užgniaužė kvapą. Kiemas atrodė gyvas, tarsi čia kas nors tebebūtų gyvenęs. Žolė buvo kruopščiai nupjauta, lapai sugrėbti, o pats namas atrodė taip, lyg laukė manęs.
Aš stovėjau apsuptas tylos, tik vėjas šnarėjo tarp medžių, kai iš už tvoros pasirodė Mantas — tolimas giminaitis ir vaikinas, augęs netoliese. Jis pasisveikino, tarsi būtume matęsi vakar, nors prabėgo daug metų.
„Mantai, tai tu čia viską prižiūrėjai?” — paklausiau, vis dar negalėdamas patikėti savo akimis.
„Taip, — atsakė jis ramiai, tarsi tai būtų kažkas įprasto, — kai tik jūsų mama išėjo, negalėjau leisti namui apleisti. Jūs juk žinote, ji man buvo kaip antra mama.”
Jo žodžiai įsiskverbė tiesiai į širdį. Mantas ne tik prižiūrėjo namą, jis rūpinosi prisiminimais. Jis išlaikė namą gyvą, kaip pagarbą mano tėvams ir viskam, kas čia vyko.
Tada man kilo idėja, kuri iš pradžių atrodė neįtikėtina. Mantas, šis tylus ir kuklus jaunuolis, kuris ruošėsi vestuvėms, galėtų apsigyventi čia. Kas, jei ne jis, galėtų tęsti šios vietos istoriją?
Iš pradžių galvojau jam duoti pinigų kaip atlygį už jo darbą, bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau supratau: šis namas turi priklausyti jam. Tai daugiau nei tiesiog stogas virš galvos — tai dalis mūsų praeities, dabar jau ir jo.
Nusprendžiau padovanoti jam namą. Taip, tiesiog padovanoti, be jokių sąlygų. Šis namas nusipelno gyventi, turėti naują istoriją, ir aš žinojau, kad Mantas taps šios istorijos dalimi. Nors mano tėvų šalia nėra, esu tikras: mano mama, žiūrėdama iš dangaus, būtų pritarusi šiam sprendimui.