– Iš ko aš gyvensiu, jei jūs įsikelsite į butą?

Anyta vaidina komedijas su ašaromis, širdies lašais ir tos pačios širdies priepuoliais jau trečią savaitę. Priežastis tame, kad mes su vyru grįžome į gimtąjį miestą ir norime gyventi bute, kuris priklauso mano vyrui. Iki tol butas buvo nuomojamas ir pinigai ėjo anytai, o dabar „biznis“ užsidaro.

Mes su vyru pradėjome susitikinėti dar universitete. Jausmai buvo stiprūs, abipusiai, todėl mes susirašėme sekančią dieną po diplomų gavimo.

Prabangių vestuvių nusprendėme nekelti – iš mano pusės liko tik tolimi giminaičiai, su kuriais normaliai nebendrauju, iš vyro pusės – mama, kuri nejautė entuziazmo pranešus apie vestuves, ir tetulė, gyvenanti kitoje šalies pusėje.

Pirmuosius du mėnesius gyvenome su anyta. Vyras turi savo butą iš tėvo, tačiau jis ilgą laiką buvo nuomojamas. Ir mūsų vestuvių metu ten dar gyveno žmonės, sutartis su kuriais baigėsi tik po pusmečio.

– Nepatogu juos kažkaip iškeldinti, žmonės turi vaiką. Jie gi ir moka tvarkingai. Tegu gyvena iki termino pabaigos, o tada spręsime. Jūs kol kas galite pagyventi ir pas mane,- įkalbėjo mus anyta.

Pusmetis – laikas neilgas, todėl buvo nuspręsta, kad žmonių neiškeldinsime. Su anyta normaliai gyvenome 2 mėnesius, o paskui vyrui pasiūlė gerą darbą kitame mieste. Mes nusprendėme, kad mūsų niekas čia nelaiko, todėl kad ir jo, ir mano darbai tuo metu buvo šiaip sau.

Mes susirinkome daiktus ir po savaitės juos išpakavome jau kitame mieste. Ten aš irgi radau darbą, vyrui viskas buvo kaip žadėta. Anyta gyveno kaip gyvenusi – butas buvo nuomojamas, nes mes praleidome kitame mieste ištisus 5 metus.

Bet kai vyro sutartis baigėsi, jam pasiūlė ne tokias naudingas sąlygas, dėl kurių buvo kvaila likti tokiame nuošaliame mieste. Todėl mes eilinį kartą susirinkome daiktus, bet jau tam, kad grįžtume namo.

Anyta mus pasitiko su saldžia šypsena, kuri laikėsi veide tol, kol ji sužinojo, kad mes visgi planuojame užimti butą, kuris įstatymiškai priklauso mano vyrui. Čia veidas iškart persikreipė, kai ji suprato, kad pajamų šaltinis slysta iš rankų.

– Ir kam taip skubėti? Ten butas sename name, kambariai maži. Pagalvotumėte apie naują butą. Dabar tiek prabangių variantų su puikiu išplanavimu. Galite paimti paskolą, juk jūs dar jauni.

– Mes apie tai galvojome, ta prasme, apie paskolą. Štai įsikelsime į savo butą, taupysime pirmam įnašui.

– O kodėl čia negalite taupyti pirmam įnašui? Mes su jumis juk jau gyvenome kartu, puikiai sutarėme, net nesusipykome nė karto.

Pabandėme paaiškinti vyro mamai, kad, visų pirma, mes tada gyvenome tik 2 mėnesius, antra, per praėjusius 5 metus mes su vyru subrendome, įgavome savo šeimyninius įpročius ir gyventi po vienu stogu su mama neturime jokio noro. Ne todėl, kad ji kažkokia bloga, tiesiog atskira šeima turi gyventi atskirai.

– O iš ko aš gyvensiu, jei jūs įsikelsite į butą? Jūs gi man nemokėsite kas mėnesį po 300? – pasipiktinusi pareiškė anyta.

Žinoma, nemokėsime, mums juk reikia taupyti paskolai. Be to, kodėl mes turime jai kažką mokėti? Ji juk dar visai jauna moteris, jai dar nė 50 nėra. Įgali, neserga, vaikais ir anūkais neapkrauta. Kodėl ją kažkas turi išlaikyti?

Suprantu, kai vyras mokėsi universitete, ten reikėjo mokėti už mokslą, buto nuoma buvo gera paspirtis. Nors vyras uždarbiavo ir pats.

Tačiau sekančius 5 metus anyta paprasčiausiai pasiimdavo pinigus sau ir niekas nieko jai nesakė. Nors mes taip pat sėkmingai galėjome nuomoti vyro butą, o pinigus atsidėti paskolai. Jau būtume sutaupę pakankamai.

Su nuomininkais jau susitarėme, jie išsikels po pusantro mėnesio. Mes kol kas gyvename pas anytą, bet manome, kad patys netrukus kur nors persikelsime, nes tai jau tiesiog neįmanoma.

Vyro mama užsiima konkrečiu psichologiniu smurtu – pastovios ašaros, isterijos, namie neįmanoma kvėpuoti nuo valerijono ir kažkokių kitų vaistų. Greitoji pagalba mūsų adresą tuoj įtrauks į juodąjį sąrašą, nes jie važiuoja pas mus kas antrą dieną, juk anyta įnirtingai simuliuoja širdies priepuolius ir kitus negalavimus.

Labai pasisekė, kad vyras tam nepasiduoda, jis puikiai mato, kad mama sveika, kaip ji beapsimetinėtų. Ir savo sprendimo keisti nesiruošia – mes gyvensime jo bute.

Greičiau jau praeitų pusantro mėnesio ir nuomininkai išsikeltų. Mes iš pradžių dar galvojome, kad ten persikelsime neiškart, juk reikės padaryti remontą, bet jau pakeitėme sprendimą – persikelsime iškart, o su remontu jau vėliau išsiaiškinsime.

Ačiū dievui, kad aš jau radau darbą, nes man nebereikia ištisas dienas klausytis vyro mamos zyzimo. Tik tai ir padeda dabar laikytis.