Ištikimybė, kuri įveikė metus: jautri istorija apie šunį Oskarą, kuris rado savo laimę nepaisydamas praeities skriaudų

Viename ramiame, mažame miestelyje, senamiesčio pakraštyje, stovėjo nedidelė kepėjo krautuvėlė. Kiekvieną dieną prie jos durų ateidavo rudaplaukis šuo vardu Oskaras. Jis sėdėdavo ant grindinio, žvelgdamas į praeivius, tarsi kažko ieškodamas. Oskaras nebuvo benamis, tačiau jo gyvenimas akivaizdžiai buvo paženklintas sunkumų.

Kadaise Oskaras turėjo namus ir šeimą. Jauna pora, Ana ir Martynas, pasiėmė jį dar mažą, suteikdami jam šilumą ir rūpestį. Oskaras buvo jų pirmasis augintinis, ir jie negalėjo juo atsidžiaugti. Kartu jie vaikščiodavo parke, važinėdavo dviračiais, o vakarais žiūrėdavo filmus, visi susirinkę ant vienos sofos.

Tačiau gyvenimas dažnai atneša išbandymų. Po kelių metų Martynas gavo darbą kitoje šalyje, ir jie su Ana priėmė sunkų sprendimą persikelti. Tačiau nuomojamas būstas, į kurį jie vyko, neleido laikyti gyvūnų. Jiems teko palikti Oskarą pas Martyno močiutę. Jie pažadėjo sugrįžti pas jį, kai tik galės.

Oskarui tai buvo naujo gyvenimo pradžia. Močiutė jį mylėjo, tačiau su kiekvienais metais jai darėsi vis sunkiau juo rūpintis. Jis tai jautė, o jo širdis, rodos, plyšo: jis ilgėjosi Anos ir Martyno. Vieną dieną močiutė nebegalėjo sulaikyti ašarų ir nuvedė jį į prieglaudą. „Jie būtinai sugrįš pas tave“, – pasakė ji atsisveikindama.

Prieglaudoje Oskaras nepasidavė. Kiekvieną dieną jis žvelgdavo į duris, tarsi tikėdamasis, kad tuoj ateis jo mylimi šeimininkai. Prieglaudos darbuotojai pastebėjo, koks jis ištikimas ir protingas, ir paskyrė jį „pagalbininku“. Oskaras tapo draugu kitoms prieglaudos šunims, ramindavo juos ir net „šypsodavosi“ naujiems lankytojams, atėjusiems ieškoti augintinio.

Vieną dieną prieglaudoje apsilankė dešimties metų mergaitė su mama. Jos akys buvo liūdnos, tačiau jose spindėjo viltis. Mergaitės vardas buvo Ema, ir ji seniai svajojo apie šunį. Ji priėjo prie Oskaro ir ištiesė jam ranką. Oskaras pakėlė galvą, pauostė delną ir švelniai palaižė. Ema nusišypsojo – tuo metu jie suprato, kad surado vienas kitą.

Oskaras rado naujus namus, kuriuose jį mylėjo ir juo rūpinosi. Tačiau kiekvieną vakarą, sėdėdamas prie lango, jis vis dar žvelgdavo į tolį, tarsi laukdamas tų, kurie kadaise pažadėjo sugrįžti.

Vieną dieną, po trejų metų, Emos namų durys atsidarė, ir ant slenksčio stovėjo Ana ir Martynas. Jie iškart atpažino Oskarą, o jis – juos. Šuo puolė prie jų, džiaugsmingai vizgindamas uodegą, tarsi visą šį laiką tik jų ir laukė. Ana apkabino jį, o Martynas pritūpė šalia, kartodamas jo vardą. Tuo metu Ema stovėjo nuošalyje ir stebėjo šią sceną, jausdama, kad jų su Oskaru gyvenimas gali pasikeisti.

Ana ir Martynas papasakojo, kaip ilgai ieškojo Oskaro po sugrįžimo. Sužinoję apie prieglaudą ir naujus namus, jie suprato, kad šuo rado meilę ir rūpestį, kurių nusipelnė. Jie atsisėdo prie stalo kartu su Ema ir jos mama, ilgai kalbėjosi ir juokėsi, o Oskaras visą laiką sukiojosi tarp jų, tarsi stengdamasis visiems parodyti savo dėmesį.

Galiausiai jie susitarė. Oskaras liko Emos šeimoje, tačiau Ana ir Martynas pradėjo lankytis pas jį, kad praleistų laiką su senu draugu. Kartais jie visi kartu vaikščiodavo parke arba rengdavo piknikus. Dabar Oskaras turėjo ne tik du namus, bet ir visą pasaulį, pilną meilės ir šilumos.

Kiekvieną vakarą jis vis dar gulėdavo prie lango, tačiau jau nebežiūrėdavo į tolį. Jis žinojo, kad tie, kuriuos jis myli, visada yra šalia, ir daugiau nieko bijoti nereikia.