Ji atnešė seną žaislinį meškiuką prie vaikų namų vartų – ir sužinojo, kad tai raktas į jos praeities paslaptį

Kai Amelia naršė per dėžes savo močiutės seno namo palėpėje, ji aptiko meškutį. Susidėvėjusį, su nuplėšta ausimi ir sagos akimi vietoje vienos iš akių, jis gulėjo kartoninės dėžės dugne, suvyniotas į seną audinį. Prie žaislo buvo prisegta užrašėlė: „Namas, kur viskas prasidėjo“.

Amelia iš karto nesuprato, ką tai reiškia. Ji augo su močiute ir niekada nepažinojo savo tėvų. Močiutė retai kalbėdavo apie praeitį, o kai kalbėdavo, tai užuolankomis: „Tu tiesiog atsiradai pas mane kaip stebuklas“. Pati Amelia per daug nespaudė. Tačiau šis atradimas pažadino kažką jos viduje – keistą nerimo ir vilties mišinį.

Keletą dienų ji svarstė apie tai, kol prisiminė, kad kaimyniniame rajone stovėjo seni vaikų namai. Pastatas jau seniai buvo paverstas gyvenamųjų butų kompleksu, tačiau pavadinimas – „Sanvudas“ – kažkodėl užsifiksavo jos atmintyje. Ji nusprendė ten nuvykti. Ji paėmė meškutį, kruopščiai suvyniojo į šaliką ir išsiruošė į kelionę.

Vartai buvo užrakinti. Tačiau netoliese, medžių pavėsyje, stovėjo suoliukas. Amelia atsisėdo ir tiesiog laukė. Po pusvalandžio iš kiemo išėjo moteris su krepšiu. Ji pastebėjo žaislą, sustingo, tada tyliai priėjo arčiau.

– Atsiprašau, iš kur tai gavote?

– Aš jį radau pas savo močiutę. Ar jis buvo su manimi, kai buvau maža?

Moteris linktelėjo ir atsisėdo šalia. Jos vardas buvo Margaret, ir ji „Sanvude“ dirbo daugelį metų, dar kai tai buvo vaikų namai. Ji paėmė meškutį į rankas, pirštais palietė siūlę.

– Šis meškutis turi vardą. Jis buvo vadinamas Hobo. Jis priklausė vienai mažylei. Paliktai prie šių durų. Su juo ir rašteliu: „Pasirūpinkite. Atleiskite“.

Amelia sulaikė kvėpavimą.

– Ar tai buvau aš?

Margaret į ją pažvelgė su lengva šypsena.

– Tu visuomet tvirtai laikydavai jį. Net ir tada, kai verkdavai. O vėliau tave pasiėmė pagyvenusi moteris. Ji pasakė, kad esi jos gyvenimo prasmė. Ji nepaliko jokių kontaktų, tik pažadėjo suteikti tau viską, ko esi verta.

Ašaros savaime riedėjo skruostais. Amelia staiga pamatė viską: vaikystės tylą, močiutės rankas, meškutį šalia pagalvės. Ir suprato – ji visuomet ieškojo praeities dalelės, kuri visą laiką buvo su ja.

Meškutis Hobo dabar stovėjo jos buto lentynoje. Šalia – Margaret nuotrauka, su kuria ji palaikė ryšį. O svarbiausia – šalia buvo ji pati. Ta mergaitė, kuri pagaliau suprato, kur prasidėjo jos istorija.

Juk kartais, norint atrasti save, reikia tiesiog sugrįžti prie savo pirmojo žaislo.