Jie surado vienas kitą lietingą naktį, nežinodami, kas jų laukia toliau
Ši istorija prasidėjo vėlyvą rudens vakarą, kai oras buvo prisigėręs drėgmės, o tamsa užgulė miestą kaip antklodė, paslėpusi jį nuo dienos šurmulio.
Šaltas lietus krito iš žemų debesų, ir po šiuo abejingu dangumi, dviejų gatvių sankryžoje, sėdėjo mažas kačiukas. Jo juodas kailiukas buvo šlapias, o akys – didelės kaip du šviečiantys mėnuliai. Atrodė, kad jis suprato: šis pasaulis yra milžiniškas, o jis jame – tik mažytė kibirkštėlė.
Keli kvartalai toliau klajojo šuo, senas klajūnas su žilais plaukais ir išmintingomis akimis, kurios, rodos, jau nebegalėjo niekuo nustebti. Per savo ilgą gyvenimą jis buvo pripratęs prie alkio, praeivių abejingumo, nuolatinės kovos už kiekvieną kąsnelį.
Jo kelias taip pat baigėsi po lietumi, šalia gatvės kiosko, iš kur staiga pasigirdo tylus ir skausmingas miauktelėjimas. Kačiukas pažvelgė į šunį su nuostaba, ir, kaip dažnai nutinka tiems, kurie pirmą kartą susiduria su gerumu, iš karto nepatikėjo. Senasis šuo lėtai priartėjo, kad neišgąsdintų, tarsi suprasdamas, kokia trapi ir pažeidžiama buvo ta mažytė gyvybė.
Jis palinko ir nulaižė jos šlapią nosytę, šiltai ir rūpestingai, tarsi sakydamas: „Nebijok. Dabar tu ne viena.“ Ir štai jie buvo – dviese, tylos nakties viduryje, po šaltu lietumi. Netikėtai pačiai sau, kačiukas prisiglaudė prie jo šono.
Taip jie ir sėdėjo, apkabinti, ne iš baimės ar vienatvės, o dėl kažko reikšmingesnio – to, kas daro mus visus gyvus ir sujungia mus nematomais siūlais su tais, kuriuos mūsų kelią atvedė likimas.
Kitą rytą praeiviai pamatė neįtikėtiną vaizdą: senas šuo ir mažas kačiukas – dvi mažos būtybės, kurios rado vienas kitą svetimo, nejautraus pasaulio pakraštyje.
Kažkas neatsispyrė ir nufotografavo juos, kitas atnešė maisto ir vandens. O vakare pasirodė šeima su mažamečiu berniuku. Vaikas, pamatęs šiuos du, plačiai nusišypsojo ir ištiesė rankas link kačiuko.
Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į berniuką su tylia išmintimi, tarsi klausdamas: „Ar tu tas, kurio mes laukėme?“ Tėvai susižvalgė ir, sujaudinti šio susitikimo, nusprendė: jie negali palikti šių dviejų gatvėje.
Dabar senas šuo ir mažas kačiukas tapo naujos šeimos dalimi, kur jų laukė ne tik šiluma ir rūpestis, bet ir vaikų juokas, žaidimai ir meilė. Taip jie rado savo naujus namus, kur buvo priimti ne kaip atsitiktiniai valkatos, o kaip šeimos nariai, su kuriais nuo pat pradžių buvo susieti nematomu likimo siūlu.
