Jo šeima atėjo atimti iš manęs namą, kurį jis pats pastatė, bet viena mano sąlyga pakeitė viską…

Jie atėjo pasiimti raktų trečią dieną po laidotuvių. Jie užtvirtintai pasibeldė, lyg tai būtų jų pačių namai. Nuo slenksčio: „Mes esame šeima. Kada mums perduosi namą?“ Stovėjau durų angoje ir žiūrėjau į jų veidus – tie patys pavardės, jokios pagarbos. Vienas laikė aplanką, kitas jau apžiūrinėjo langus, lyg matuodamas naujas užuolaidas. Aš ramiai pasakiau, jūs galite gauti namą, bet tik su viena sąlyga…

Mes pragyvenome kartu penkiolika metų. Jis retai kalbėdavo apie savo šeimą. Aš žinojau svarbiausią dalyką: sulaukus aštuoniolikos tėvai jį išvarė su lagaminu „paauklėti savarankiškumui“. Nuomojami kambariai, bendrabučiai, naktinės pamainos. Plaudavo indus, nešiojo dėžes, sukosi kur tik galėjo. Iki 30 metų įsigijo mažą namą. Kreivas tvoras, senas prieangis. Patys dažėme sienas, patys keitėme santechniką, taupėme ant visko, kad greičiau sumokėtume kreditą.

Po to – autoavarinė. Draugas prie vairo, greitis, šlapias kelias, slydimas. Ligoninė, kurioje jau nieko nesprendžia. Man paskambino ankstyvą rytą. Atvykau, atsisėdau ant suolo koridoriuje ir ilgai nieko negirdėjau. Jis taip ir neatsigavo. Namai pasitiko tuštuma. Jo striukė ant pakabos, šlepetės šalia lovos. Man užtruko tvarkant dokumentus, renkant muziką atsisveikinimui, siunčiau žinutes artimiesiems apie laidotuvių laiką ir datą. Trečią dieną po laidotuvių suskambo jo „artimieji“.

Virtuvėje jie išsidėliojo savo dokumentus. „Kas tu jam esi? Sugyventinė? Mes – šeima. Namas turi sugrįžti į šeimą“. Aš paklausiau: „Kur buvote, kai jis gyveno po kampus? Kai dirbo naktimis? Kai šiame name tekėjo stogas?“ Atsakymo nebuvo. „Mes buvome griežti, dėl jo gerovės“, – pasakė vyriausias. „O dabar tu privalai perduoti raktus“.

Aš padėjau ant stalo seną leidimą iš sandėlio, remonto sąskaitas, kelias bendras nuotraukas. „Jis tai pastatė be jūsų. Nuo nulio. Apsaugojo nuo lietaus ir skolų. Jūs dabar atsirandate ir klausiate dėl raktų. Gerai. „Raktai – tik su viena sąlyga“. Jie sustingo. „Kokai?“ – „Pirmiausia pragyvenkite metus gatvėje, su lagaminais. Kaip jis kadaise. Tada pasikalbėsime. Arba ne“. Po metų sugrįšite – pamatysime“. Jie įsismarkavo: „Tai šantažas!“ Aš atsakiau: „Tai patirtis. Jo patirtis. Jūs gi šeima – pasidalykite“.

Vėliau atėjo jų teisininkas. Mandagus, su ramiu tonu. Pasakė: „Pagal įstatymą teisės yra“. Aš parodžiau savo: išlaidos, čekiai, mokėjimai, korespondencija, kur mes abu kartu tempėme namą. Pasakiau, kad steigiu pasitikėjimą jo vardu – dalis kainos bus skirta vaikams, kuriuos išmetė iš namų, padėti. „Tai emocinga“, – pastebėjo teisininkas. „Tai sąžininga“, – atsakiau aš.

Vakare, kai visi išėjo, nuėmiau jo striukę nuo pakabos, išėjau ant prieangio. Sode šlamėjo sausa žolė. Namai stovėjo kaip įprastai, tik viduje buvo tuščia. Aš pagalvojau paprastą dalyką: namas – tai ne kvadratiniai metrai. Tai vieta, kur tavęs neišvaro už „ne pagal taisykles“. Jis sukūrė sau tokią vietą. Mano užduotis – neperduoti jos tiems, kurie kadaise jį atstūmė.

Po dienos radome voką pašto dėžutėje. Viduje užrašas be parašo: „Mes nežinojome, kad viskas buvo taip. Atleisk“. Nežinau, kas rašė, ir ar atleisiu.

Jie dar bandys. Galbūt bus teismas. Esu pasirengusi. Raktai lieka pas mane. Namas – taip pat. Jei jiems taip reikia šio adreso, tegul pabando metus gyventi taip, kaip gyveno jis po 18. Be šeimos ir paramos. Tada pasikalbėsime. Galbūt.

O ką jūs darytumėte mano vietoje – ar atiduotumėte „kraujui“ ar taip pat paliktumėte namą sau, net jei už tai tektų ilgai kovoti?