Jūs padėjote senolei su krepšiais, o sie pasirodė — tai jūsų vaikystės kaimynė

Tą vakarą Sebastianas skubėjo. Po ilgos dienos jis svajojo tik apie tylą, puodelį arbatos ir pledą. Prie namo įėjimo jis pastebėjo vyresnio amžiaus moterį su dviem sunkiomis krepšiais. Ji stovėjo šiek tiek pasilenkusi, lyg semdamasi jėgų prieš lipdama laiptais aukštyn. Liftas, kaip būna, vėl neveikė.

Jis praeina pro šalį, bet sustoja. Grįžta atgal.
— Ar galiu padėti? — klausia jis susilaikydamas.

Moteris pakelia akis. Šiltos, dėmesingos, šiek tiek pavargusios.
— Ačiū, jaunuoli. Nė nevilties turėjau, jog kas nors pastebės.

Sebastianas paima krepšius. Jie buvo sunkūs — bulvės, stiklainiai, kažkas įvyniota į popierių. Lipo lėtai, senais, šiek tiek girgždančiais laiptais.
— Į kurį aukštą?
— Į trečią. Anksčiau gyvenau — septintame, bet paskui apsikeičiau. Senos kaulai aukščių nemėgsta, — šypsosi moteris.

Prie durų ji sustoja, ieškodama raktų. Ir staiga pažvelgia į jį kažkaip ypatingai.
— Palauk… Ar tu ne Marijos sūnus? Sebastianas? Iš buto virš mūsų?
Jis sustoja.
— Taip… O jūs?..
— Aš juk Ema. Ta, pas kurią vaikystėje vis nuolat sprukei prie katės. Prisimeni Bruną? Pilka tinginį?

Jis staiga prisimena: taip, buvo toks kačiūnas, didžiulis ir ramus. Jis guldavosi ant palangės ir leisdavo palytėti ne kiekvienam. Tik jam — berniukui su knyga ir amžinai besiklausančiu.
— Dieve… žinoma. Jūs gi man davei mėtų ledų, jei aš nusiplaudavau rankas, — juokiasi jis.
— O tu dar slėpdeisi pas mus, kai supykai ant mamos. Mes tada manėm, kad tapsi rašytoju. Arba mokslininku.
Jis parausta.
— Tapau IT specialistu.
— Taip pat gerai, — linkteli Ema. — Svarbiausia — būti geru žmogumi. O tai, kaip parodo gyvenimas, sutinkama vis rečiau.

Jie pasilieka tylėdami. Paskui ji pakviečia jį į arbatą. Jis atsisako — ne iš mandagumo, tiesiog nenori trikdyti šios trapios, beveik magiškos pauzės tarp praeities ir dabarties.
— Bet aš kažkada užsuksiu. Tikrai, — sako jis. — Ir ačiū už Bruną. Jis buvo pirmasis, kuris mane klausė be pertraukimų.

Ema šypsosi, ir šiame žvilgsnyje buvo tiek šilumos, kad Sebastianui staiga pasidarė lengviau širdyje. Tarsi kažkas švelniai jam priminė, kad šaknys — tai ne tik adresas, bet ir žmonės, kurie tave prisimena, kai tu dar buvai kažkas iš pradžių.

Jis nusileido žemyn jau neskubėdamas. Diena staiga tapo kita. Todėl kad kažkur trečiame aukšte vėl buvo Ema. Su arbata, prisiminimais ir tomis ypatingomis akimis, kurias gali išsaugoti tik geri širdys.