Kaip nesirgti: Avicenos priesakai, padedantys išsaugoti sveikatą ir ilgai gyventi

Beveik prieš tūkstantį metų genialus gydytojas Avicena padėjo šiuolaikinės medicinos pamatus. Žinomas kaip vienas iš įtakingiausių medicinos protų istorijoje, Avicena, kurio pilnas vardas buvo Abu Ali Husein ibn Abdulla ibn Sina, savo gyvenimą pašventė žmogaus kūno ir sielos pažinimui, naudodamas požiūrį, kuris iki šiol atrodo stebėtinai aktualus.

Gimęs netoli Bucharos, Avicena tarnavo kaip rūmų gydytojas rytų valdovams, o jo „Medicinos kanonas“ tapo savo laiko „medicinos biblija“. Jo mokymas buvo toks gerbiamas, kad šimtmečiais darė įtaką Europos medicinai.

Avicenos praktikos buvo sutelktos ne tik į fizines ligas, bet ir į protą, dvasią ir gyvenimo būdą apskritai. Jis tikėjo, kad sveikata yra „sudėties ir atimties“ klausimas: nereikalingų dalykų šalinimas ir naudingų priedų įtraukimas. Jam tikrasis gydytojas buvo ne tik gydytojas, bet ir psichologas, padedantis pacientams jaustis taip pat užtikrintai, kaip ir sveikais.

„Nėra tokios ligos, kuri neturėtų gydymo, – sakė jis, – nebent tai būtų valios trūkumas.“

Štai 6 pagrindiniai Avicenos įsitikinimai, kurie mums vis dar gali padėti gyventi ilgą, sveiką ir ryškų gyvenimą:

1. Apie persivalgymą ir saiką maiste

Avicena suprato tai, ką daugelis iš mūsų susiduria šiandien: persivalgymas yra tiesioginis kelias į ligą. Jis pastebėjo, kad nuolat pilnas skrandis sukelia uždegimą ir trukdo kitų organų darbui. Jis tikėjo, kad saikas, o ne draudimai, yra pagrindas palaikyti pusiausvyrą ir sveikatą.

„Žinokite, kad nenumaldomai blogiausias dalykas yra persivalgymas“, – patarė jis. „Nereikėtų užpildyti skrandžio tiek, kad nebeliktų vietos daugiau. Sustokite valgyti, net jei dar turite apetitą.“

Mūsų skubančiame gyvenime kyla pagunda mėgautis gausiais valgiais, tačiau Avicena primena mums, kad perteklius gali sukelti persivalgymą. Jo rekomendacijos kviečia mus pasitraukti nuo stalo šiek tiek alkanus, tikint, kad saikas padės jaustis lengvesniems ir energingesniems.

2. Apie žalingą dykinėjimo poveikį

Avicena tikėjo, kad neveiklumas yra daugelio fizinių ir psichinių problemų priežastis. Jis perspėjo apie per didelį pasileidimą ir nurodė nuobodulį kaip potencialų sveikatos pavojų. Jis laikė dykinėjimą ne tik neišmanymo priežastimi, bet ir kvietimu į ligas, nes jis nukreipia žmogaus dėmesį į savo vidų, sukeldamas obsesinį susitelkimą į kiekvieną menką negalavimą.

„Dykinėjimas ir neveiklumas – štai ligų priežastys!“ – sakydavo jis. – „Neveiklumas ir dykinėjimas ne tik gimdo neišmanymą, jos kartu yra ligų priežastis.“

Išmintis akivaizdi: buvimas užsiėmus ir turint tikslą palaiko tiek kūną, tiek protą aktyvius. Mes rečiau susikoncentruojame į menkus nepatogumus ir labiau tikime dalyvauti gyvenime. Avicenos požiūriu, subalansuotas gyvenimas turėtų apimti prasmingus darbus, įdomias veiklas ir laiką, skirtą pomėgiams – viskas tai palaiko sveiką ir džiaugsmingą dvasią.

3. Apie atskirą mitybą ir pasninkavimą

Prieš šimtmečius iki „atskiros mitybos“ koncepcijos atsiradimo Avicena suprato, jog tam tikrų maisto produktų derinimas (pvz., sūraus ir saldaus, baltymingo ir angliavandenio) gali sukelti virškinimo problemų. Jis taip pat siūlė periodinį pasninką kaip būdą organizmui pailsėti ir išvalyti.

„Jei persivalgėte, kitą dieną turite likti alkanas“, – rašė jis, rekomenduodamas po sočios vakarienės pasninko dieną, kad virškinimo sistema galėtų atsigauti.

Jis patarė valgyti lengviau virškinamus maisto produktus ir vengti komplikuotų patiekalų. Šių žodžių išmintis susijusi su daugybe šiuolaikinių dietinių rekomendacijų: po to, kai pasimėgavote, leiskite kūnui atsigauti. Pagal Aviceną, pasninkas padeda ne tik kūnui, bet ir aštrina protą, leidžiant mums jaustis labiau pasitikintiems savimi.

4. Fizinio aktyvumo jėga

Ilgai prieš tai, kai fizinis aktyvumas tapo madingas, Avicena buvo uolus reguliaraus fizinio aktyvumo šalininkas. Jis laikė fizinį aktyvumą svarbia geros savijautos dalimi, pastebėdamas, kad fiziškai aktyvūs žmonės rečiau suserga ir greičiau pasveiksta.

„Asmuo, kuris reguliariai mankštinasi, nereikalauja jokio gydymo“, – sakė jis. „Jeigu treniruojatės, nereikia vartoti vaistų“.

Avicenos filosofija atitinka mūsų šiuolaikinį fizinio aktyvumo supratimą: jie stiprina kūną, gerina kraujotaką, stiprina imunitetą ir stiprina dvasią. Jis tvirtino, kad net lengvas fizinis aktyvumas yra geriau nei nieko, primindamas mums, kad mūsų kūnui reikia judėjimo norint išlaikyti sveikatą. Jam fiziniai pratimai buvo ne tik būdas išvengti ligų, bet ir priemonė sielai papildyti energija.

5. Apie pykčio ir liūdesio žalingą poveikį žmogaus kūnui

Būdamas tiek kūno, tiek proto gydytoju, Avicena buvo vienas iš pirmųjų, kuris atkreipė dėmesį į emocines ligų šaknis. Jis pastebėjo, kad neigiamos emocijos, tokios kaip pyktis ir liūdesys, tiesiogiai veikia fizinį kūną.

„Pyktis labai šildo kūną, liūdesys jį labai išdžiovina, apatija silpnina sielos jėgą ir natūrą linksta link gleivių… Galiausiai charakterio subalansavimas pasiekiamas sveikatos palaikymu tiek sielai, tiek kūnui“, – pažymėjo jis.

Jis tikėjo galimybe subalansuoti savo charakterį tiek psichinei, tiek fizinei gerovei. Jis suvokė, kad dvasinis neramumas silpnina mūsų natūralias gynybos jėgas, darant mus labiau jautresniems ligoms. Avicena tikriausiai patarė mums šiandien vengti neigiamų emocijų apraiškų ir siekti pusiausvyros užsiimant veikla, teikiančia ramybę ir džiaugsmą.

Iš tiesų, dabar žinome, kad stresas ir pyktis gali neigiamai paveikti mūsų imuninę sistemą. Sąmoningumo, dėkingumo ir gailestingumo praktika gali padėti sustiprinti emocinį atsparumą, pagerinti sveikatą ir gyvybingumą.

6. Kokybiško miego būtinybė

Ilgai ir sveikai gyventi reikia poilsio, ir Avicena turėjo labai konkretų požiūrį į tai, kiek ir kada reikia miegoti. Jis siūlė žmonėms miegoti su pakelta galva, kas, jo nuomone, skatino giliau ir gaivinančiai pailsėti. Jis perspėjo nevartoti maisto iš karto prieš miegą, nes tai sukelia neramų miegą, bet taip pat perspėjo, kad reikėtų vengti eiti miegoti alkanam.

„Miegoti ant tuščio skrandžio kenksminga, nes tai silpnina jėgas. Tačiau miegoti su pilnu skrandžiu ne mažiau kenksminga, nes toks miegas bus paviršutiniškas ir neramus“.

Jis laikė miegą kaip mitybos formą tiek kūnui, tiek protui. Kaip ir valgymo atžvilgiu, Avicena patarė laikytis saiko: miegoti tiek, kiek reikia jūsų organizmui, ir stengtis išlaikyti nuoseklumą. Dabar suprantame, kad miegas gerina atmintį, palaiko imuninę sistemą ir padeda organizmui atsigauti po kasdienio streso.

Mūsų šiuolaikiniame pasaulyje Avicenos mokymas primena mums apie būtinybę gyventi saikingai ir rūpestingai, vertinti kasdienius įpročius, formuojančius mūsų sveikatą, ir suvokti, kad tikrasis gerovė yra daugelio mažų, tačiau svarbių sprendimų rezultatas.