Kažkas atsiuntė mano vyrui žinutę, kad labai pasiilgo savo „kačiuko“…

Mūsų santuoka su vyru tęsėsi tik 10 metų. Rudeniop planavome švęsti sukaktį, bet taip ir nepavyko. Užsakėme restoraną ir nupirkome dovanas, tačiau viena smulkmena sugriovė visus planus.

Vieną akimirką teko nusiimti rožinius akinius – sužinojau, kad vyras mane apgaudinėja. Situacija buvo absurdiška. Vyras užtruko darbe, nes nusprendė su draugais žiūrėti futbolą. Man tai nebuvo problema, kadangi niekada jo nepririšau prie savo sijono. Jis grįžo namo po vidurnakčio ir gerokai išgėręs.

Vos per kelias minutes užmigo, palikdamas telefoną ant staliuko. Aš niekada anksčiau nebuvau jo telefono ėmusi į rankas, bet kadangi telefonas skambėjo ir rinko žinutes, man pasidarė smalsu.

Nutariau atidaryti naują žinutę ir perskaityti, kas ten tokio svarbaus. Visos žinutės negalėjau perskaityti, nes nežinojau užrakto kodo. Bet man užteko pamatyti viršutinę eilutę – kažkas parašė, kad labai pasiilgo savo „kačiuko“.

Man pasidarė taip blogai ir nemaloniai, kad net nežinau, kaip išreikšti savo emocijas. Tačiau skandalo kelimas nėra mano dalykas. Tiesiog padaviau jam telefoną, kai tik jis pabudo. Jam iš karto tapo aišku, kad išdavystės slėpti nebeturi prasmės – aš jau viską žinau.

Žinoma, man pasidarė įdomu, kas laiko mano vyrą „kačiuku“. Užtruko tik kelias minutes, kad gaučiau pilną informaciją apie ją. Ji buvo įtakingo verslininko žmona, kurį daugelis pažįsta mūsų mieste. Ji turėjo viską, apie ką galima tik svajoti, bet, matyt, ištikimybė – ne jos bruožas. Svetimi vyrai jai labiau patiko nei savas.

Keletą dienų galvojau, kaip geriau elgtis. Supratau, kad be pokalbio su jos vyru situacija nepagerės. Michailas atsisakė tikėti, kad jo žmona galėtų būti neištikima.

— Kodėl ji turėtų mane apgauti? Mes daugiau nei 15 metų santuokoje. Ji turi viską, ko reikia. Ji turi du vaikus. Ko jai stinga? — piktinosi jis.

Kai Michailas išsiaiškino tiesą, žmona nepradėjo teisintis. Ji buvo nustebinta, kad paslaptis tapo atvirkštine, bet suprato, kad melas nebeturi prasmės. Jis jos neatleido, o tiesiog išvarė. Moteriai teko grįžti pas tėvus į kaimą su niekuo.

Mano santuoka taip pat iširo. Aš daugiau nebegalėjau pasitikėti savo vyru.

Kartą visiškai atsitiktinai susitikome su Michailu prekybos centre. Jis pasiūlė išgerti kavos, o aš nesipriešinau. Nuo tada pradėjome susitikinėti, nes turėjome daug bendro. Po pusmečio susituokėme ir tapome tvirta šeima. Michailas pasirodė esąs nuostabus vyras, padaręs mane tikrai laimingą.

Su buvusiu vyru aš neturėjau vaikų. Gydytojai nesuprato, kur yra problema. Paaiškėjo, kad nevaisingumas buvo jo problema, nes su Michailu aš iš karto pagimdžiau kūdikį. Dabar aš – mama ir žmona. Visos mano svajonės išsipildė!

O ką jūs manote: ar verta atleisti išdavystę? Ar jūs suteiktumėte žmogui antrą šansą?