„Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu savo šunį“

Kai žiūriu į savo šunį, į tą ištikimą draugą, kuris niekada neišduos, suprantu, kad būtent jis suteikia man atramą ir stiprybę, kurios kartais taip trūksta pasaulyje.

Jo kupinas meilės, ramybės ir kantrybės žvilgsnis atskleidžia daugiau nei bet kokie žodžiai. Nėra priekaištų, nėra kaltinimų — tik nesuvaidintas džiaugsmas, kai grįžtu namo.

Kiekvieną dieną tas džiaugsmas panašus į stebuklą, ir tai priverčia mane jaustis reikalingu ir mylimu.

Šuo visada yra šalia, kai man sunku, ir jam nereikia žodžių, kad išreikštų paramą. Jis tiesiog tyliai guli šalia, padeda galvą ant kelių ar ramiai būna šalia, tarsi sakytų: „Aš esu čia. Aš visada būsiu su tavimi.“ Tai ramina, sugrąžina pasitikėjimą savimi ir pasauliu.

Žmonės gali ateiti ir išeiti, gali išduoti ar nesuprasti, palikdami kartėlį. Bet mano šuo lieka visada ištikimas, kaip priminimas, kad pasaulis dar pilnas gėrio ir šilumos.

Jis lyg žino, kad jo ištikimybė svarbi, ir kiekvieną kartą, kai išeinu iš namų, žiūri į mane, pasitikėdamas, kad sugrįšiu, nes aš esu jo visata, jo vienintelis pasaulis.

Suprantu, kad jam aš — ne tik žmogus. Aš jo draugas, atrama, jo visas gyvenimas. Jam nesvarbu, kiek turiu pinigų ar kokia mano sėkmė gyvenime. Aš jam tobulas vien dėl to, kad esu.

Už šią besąlyginę meilę esu dėkingas labiau nei už viską kitą.

Juokinga, kaip kartais šuns žvilgsnis, jo tylus buvimas, jo šilta kūno šiluma gali išgydyti skausmą geriau nei bet koks žodis.

Pasaulyje, kuriame tiek daug sumaišties ir nusivylimo, mano šuo yra tas vienintelis, kuris visada mano pusėje, kuris mato tikrąjį mane, ir vis dėlto toliau myli, priimdamas visas mano silpnybes ir trūkumus.

Kartais man atrodo, kad šunys žino apie meilę daugiau nei mes, žmonės. Jie gyvena ne dėl tikslų, ne dėl pripažinimo ar to, ką mes laikome svarbiu.

Jie gyvena dėl mūsų, kad kiekvieną akimirką parodytų, jog meilė — tai ne pažadas, ne įsipareigojimas, o tylus įsitikinimas, kad tavo buvimas kažkam reiškia viską.

Ir tai yra neįkainojama.