Man 55 metai, bet nėra jokio asmeninio gyvenimo. Mane tai labai slegia…

Prieš kelis mėnesius man sukako 55 metai. Turiu pripažinti, atrodau ir jaučiuosi jaunesnė nei mano amžius. Aš neturiu antsvorio, mano figūra liekna ir tvirtas, nes visada buvau aktyvi, myliu sportą. Mano oda nėra suglebusi, nėra celiulito. Kai žiūriu į save veidrodyje, suprantu, kad mano veidas neišduoda tikro amžiaus. Mėgstu keliauti, aplankiau daug vietų, daug ką pamačiau pasaulyje. 

Man gyvenime pakanka vyrų-gerbėjų, kurie yra mano amžiaus ar vyresni, bet su jais man neįdomu. O štai su jaunesniais niekaip nepavyksta. Kai tik jie sužino, kad pagal dokumentus man 55, o ne 35–40, kaip atrodau realybėje, jie dingsta iš mano gyvenimo. 

Nenoriu pasakyti, kad svajoju, miegu ir matau, kaip greitai ištekėti. Noriu, kad šalia manęs būtų vyras, kurį mylėsiu, su kuriuo man bus ramu ir saugu. Žinoma, puikiai suprantu, kad 30-metės merginos negali rasti partnerio, ką jau kalbėti apie mane, bet… Šios mintys man neduoda ramybės, slegia vis dažniau. Aš taip nenoriu tikėti tuo, kad likusį gyvenimą praleisiu viena. 

Labai mėgstu stebėti vyresnes poras, kai jie eina gatve ir laikosi už rankų. Suprantu, kad dauguma jų kartu nuo jaunystės, bet labai norėčiau tikėti, kad ir 55-erių galima sutikti tą, kuris padarys laimingą. 

Tikiu, kad meilė neturi galiojimo termino ir kad ji gali ateiti tada, kai mažiausiai jos lauki.
Bet vis dažniau pagaunu save pagalvojant — o gal jau praėjau pro tą žmogų?
Gal tas, kuris galėjo laikyti mano ranką senatvėje, kadaise sėdėjo šalia traukinyje ar stovėjo už manęs eilėje, o mes taip ir nesusitikome žvilgsniais?..

Juk taip norisi kartą atsibusti ir suprasti, kad nereikia visą laiką būti stipriai, kad šalia yra tas, kuris pasiūlys petį, kuris laukia namie ir džiaugsis mano juokais.
Žinau, kad galiu dovanoti meilę, rūpestį ir švelnumą — bet ar bus kam juos priimti?

Kaip manote, ar galima sutikti tikrąją meilę būnant 55-erių, ar tai tik graži svajonė, į kurią norisi tikėti, kad nepasiduotum?..