„Mano dukra pasakė, kad mano gyvenime manęs nebeliko“: Tik tada supratau, kad užauginau svetimą žmogų

Nebuvau pakėlęs balso. Neverkiau. Net nesureagavau iš karto. Tiesiog žiūrėjau į ją taip, lyg prieš mane sėdėtų žmogus, kurio iš tiesų nepažįstu.

– Mano gyvenime tau nebeliko vietos, – ištarė ji šaltu, abejingu balsu, tokia intonacija, kokią iki šiol girdėjau tik filmuose apie visiškai svetimus žmones.

O juk tai buvo mano dukra. Ta pati mergaitė, kurią nešiojau ant pečių prie jūros, kai pavargdavo. Ta pati, kuri naktimis ateidavo į mano kambarį, kai bijodavo perkūnijos, ir glaudėsi prie manęs, kol užmigdavo.

Sėdėjome virtuvėje, prie to paties stalo, prie kurio ji tiek metų valgė mano keptas bulves ir pasakodavo apie mokyklos draugus. Dabar prieš mane sėdėjo suaugusi moteris, per trisdešimt, su šaltu žvilgsniu ir laikysena žmogaus, atėjusio ne kalbėtis, o paskelbti nuosprendį. Mano dukra. Ir kartu – visiškai svetimas žmogus.

Nežinau, kada tai nutiko. Visada buvau tikras, kad mūsų ryšys stiprus. Taip, ginčydavomės – kartais gal per daug kišdavausi, per daug skambindavau, klausdavau apie jos draugą, kuris manęs vengė. Bet visa tai dariau iš meilės. Ji buvo mano pasaulio centras.

Nuo tada, kai jos mama mus paliko, stengiausi už mus abu. Vienas darbas, sąskaitos, jos būreliai, išleistuvės, viskas – tik ant mano pečių. Niekada negalvojau apie save. Mano gyvenimo ašis buvo tik ji.

Ir dabar ji sėdi prieš mane ir sako, kad nebenori su manimi turėti ryšio. Kad esu „per daug įkyrus“. Kad „nemoku paleisti“. Kad „ji turi savo gyvenimą“.

Tik sumirksėjau. Jaučiau, kaip viduje kažkas trūko – tarsi nutrūktų ta nematoma gija, kuri visus šiuos metus mane laikė. Mintys sukosi viena po kitos: ar padariau klaidų? Ar tikrai užauginau žmogų, kuriam neliko nė lašo dėkingumo?

Ji atsistojo dar nespėjus man nieko pasakyti.
– Nebetęsiu šito, tėti. Turiu gyventi savaip. Prašau, gerbk tai. – Ir išėjo. Neatsisuko. Neapkabino. Paliko tik tuštumą, kuri užliejo kiekvieną virtuvės kampą.

Kelias dienas buvau lyg praradęs save. Nekalbėjau su niekuo. Nekėliau telefono. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Žiūrėjau į jos vaikystės nuotraukas – kai šypsojosi pirmą kartą važiuodama dviračiu, kai laikė mano ranką mokyklos šventėje. Ir nesupratau, kaip iš tos mergaitės užaugo žmogus, galintis taip atstumti savo tėvą.

Gal per daug aukojau save. Gal nesuteikiau jai erdvės. Bet ar tai reiškia, kad nusipelniau tokios bausmės? Tokios tylos, tarsi visas mano gyvenimas nebūtų turėjęs jokios vertės?

Praėjo mėnesiai. Ji nepaskambino. Iš pažįstamų sužinojau, kad persikraustė, gavo kitą darbą. Sako, kad ištekėjo. Į vestuves manęs nekvietė. Apie jos gyvenimą sužinau atsitiktinai – tarsi jau būčiau išbrauktas iš jos pasaulio.

Kartais atrodo, kad tai tik blogas sapnas. Kad vieną dieną išgirsčiau: „Tėti, atleisk, perlenkiau lazdą.“ Bet ta diena vis neateina. O aš mokausi gyventi be jos. Lėtai atrandu save – vyrą, kuris kažkada turėjo svajonių, planų, savo poreikių.

Žaizda širdyje vis dar skauda, bet žinau viena: negalima gyventi laukiant, kol kažkas vėl panorės tavęs mylėti. Nežinau, ar ji kada nors paskambins. Nežinau, ar gailėsis. Bet žinau, kad atidaviau jai viską. Ir atėjo laikas bent dalį tos meilės skirti sau.

O jūs? Ką darytumėte mano vietoje – bandytumėte dar kartą ieškoti kelio į dukters širdį, ar paliktumėte viską taip, kaip yra, ir mokytumėtės gyventi be jos?