Mano marčia nusprendė, kad šeimos šventėse man ne vieta. O sūnus ją palaikė

Kai tavo vaikas užauga, tu mokaisi atlaisvinti. Pirmiausia – ranką, tada – nuomonę, o galiausiai – vietą šalia. Aš priėmiau tai ramiai. Sūnus užaugo, pamilo, susikūrė šeimą. Stengiausi nekišti nosies, nepatarinėti be prašymo, nelyginti. Tiesiog būti šalia – tyliai, su meile.

Ir viskas klostėsi sklandžiai… iki vienos Kalėdų.

Prieš savaitę prieš šventę aš paskambinau, kaip įprasta:

— Ką atsivežti? Galėčiau iškepti tą pačią obuolių pyragą.

Sūnus tylėjo porą sekundžių – trumpai, bet pakankamai, kad pasijusčiau įspėta.

— Mama… Elena mano, kad šiais metais būtų geriau, jei švęstume tik siaurame rate. Tik mes su vaikais. Be svečių.

— Aš svečias?

— Na… tu supranti…

Aš padėjau ragelį, nežinodama, kaip tai išgyventi.

Visus dvidešimt devynerius metus iki šiol aš buvau dalis kiekvieno Kalėdų šventimo: pirmiausia kaip mama, vėliau – kaip močiutė. Aš mezgau kojines, puošiau sausainius su anūkais, nešiau žvakes ir visada pasakodavau tą pačią kalėdinę istoriją, kurią sūnus mylėjo vaikystėje.

O dabar – «tik mes».

Aš nesiginčijau. Neparašiau žinutės. Neperkabinau. Tiesiog nusipirkau bilietą į nedidelį prie jūros esantį miestą, išsinuomavau kambarį sename viešbutyje ir išvykau.

Sėdėjau ant balkono, apsiklojusi pledu, žiūrėjau į jūrą ir gėriau karštą šokoladą. Kaimynė kambario — našlė, apie aštuoniasdešimt metų — pakvietė mane pas save. Mes žaidėme dominą, klausėmės plokštelių ir juokėmės kaip mergaitės. Ant jos stalo stovėjo žvakė su užrašu: “Namai — tai tie, kurie džiaugiasi tavimi be sąlygų”.

Kalėdų rytą gavau žinutę iš sūnaus:
«Tiesiog žinok — pasiilgau. Atleisk, jei pasielgiau netinkamai. Nenorėjau įskaudinti. Tiesiog pasimečiau».

Aš atsakiau trumpai:

«Suprantu. Bet dabar man taip pat reikia laiko. Kad nejausčiau esanti ant laukimo».

Nuo tada praėjo dveji metai. Mes matomės, kartais. Be ištemptų šypsenų, bet ir be ankstesnio artumo. Aš nebėra važiuoju pas juos šventėms. Bet minu jas savaip – su žmonėmis, kuriems aš nesu «nepravartas elementas», o laukiamas svečias.

Kartais mylėti – reiškia ne prisirišti. O paleisti. Net jei širdis siūlo kitaip.

Ar jūs galėtumėte atleisti, jei artimieji vieną dieną jus išbrauktų iš bendro stalo? Arba ar pasitikėjimas visam laikui dingsta, kaip sudužusi taurė?