Mano sūnus sugrąžino į mano gyvenimą praeitį, kurią taip stengiausi pamiršti

Man šešiasdešimt ir gyvenu netoli Kauno. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po tiek metų tylos, ramybės ir savęs atradimo į mano gyvenimą sugrįš praeitis – taip įžūliai ir šaltai. Ir skaudžiausia – kad ją atvėrė ne kas kitas, o mano sūnus.

Būdama dvidešimt penkerių buvau iki ausų įsimylėjusi. Marius – aukštas, charizmatiškas, linksmas – atrodė man kaip svajonių vyras. Greitai susituokėme, o po metų gimė mūsų sūnus – Lukas.

Pirmieji metai buvo tarsi pasaka. Gyvenome mažame bute, svajojome, planavome. Aš dirbau mokytoja, jis inžinieriumi. Atrodė, kad niekas negali mūsų laimės sugriauti.

Tačiau laikui bėgant Marius ėmė keistis. Grįždavo vis vėliau, meluodavo, tolindavosi. Nenorėjau tikėti gandais, užmerkdavau akis, kai grįždavo kvepėdamas ne mano kvepalais. Bet vieną dieną tiesa tapo per daug akivaizdi – jis buvo neištikimas. Ne kartą.

Draugai, kaimynai, net giminės – visi tai žinojo. Tik aš vis dar stengiausi išlaikyti šeimą. Dėl Luko. Pernelyg ilgai laukiau, kad jis susiprotės.

Bet vieną naktį, kai jis vėl negrįžo, atsikėliau ir supratau – gana. Susidėjau daiktus, paėmiau penkerių metų sūnų už rankos ir išėjome pas mano mamą.

Marius net nebandė mūsų sulaikyti. Po mėnesio išvyko į Vokietiją, neva dirbti. Greitai ten susirado kitą moterį ir tiesiog ištrynė mus iš savo gyvenimo. Jokio laiško, jokio skambučio.

Likau viena. Mama mirė, vėliau ir tėtis. Auginau Luką viena – mokykla, ligos, šventės, pirmi kartai. Dirbau trimis pamainomis, kad jam nieko netrūktų. Neturėjau asmeninio gyvenimo – jis buvo mano visas pasaulis.

Kai Lukas įstojo į universitetą Vilniuje, padėjau kiek galėjau – siuntiniais, pinigais, palaikymu. Buto jam nupirkti negalėjau – neužteko lėšų. Jis niekada nesiskundė. Sakė, kad susitvarkys. Didžiavausi juo.

Prieš mėnesį atvažiavo pas mane. Jo veidas buvo nervingas, žvilgsnis nuleistas. „Mama… reikia tavo pagalbos. Dėl tėčio.“ Aš sustingau.

Pasirodo, jis susisiekė su Mariumi. Tas grįžo į Lietuvą ir pasiūlė Lukui dovanoti butą, kurį paveldėjo iš savo mamos. Bet tik su viena sąlyga – kad aš sutiksiu vėl už jo tekėti ir jis galės persikelti pas mane gyventi.

Tyla. Arbata. Virpantys pirštai. Dvidešimt metų – viena. Jokių žinių, jokių atsiprašymų. Ir dabar – „pasiūlymas“.

Grįžau į kambarį ir ramiai tariau:
– Ne. Nesutiksiu.

Lukas supyko. Priekaištai, šauksmas. Esą galvojau tik apie save, kad dėl manęs jis neturėjo tėvo. Kad vėl griaunu jam gyvenimą.

Tylėjau. Jo žodžiai plėšė širdį. Jis nežino, kiek naktų nemiegojau iš nuovargio. Kaip pardaviau vestuvinį žiedą, kad nupirkčiau jam šiltą striukę. Kaip pati valgius praleisdavau, kad jis gautų mėsos.

Aš nesu viena. Turiu savo knygas, sodą, drauges. Turiu ramybę. Nepriimsiu į savo gyvenimą žmogaus, kuris mus kadaise paliko kaip nenaudingus daiktus.

Po kelių dienų – tyla. Jokio žinutės, jokio skambučio. Skaudėjo. Kaip motinai – skaudėjo. Bet žinojau – negalėjau nusileisti.

Vieną vakarą radau laišką pašto dėžutėje. Iš Luko.
„Atsiprašau, mama. Susipainiojau. Norėjau mus suvienyti, bet pamiršau viską, ką dėl manęs padarei. Nieko neprivalai. Suprantu.“

Aš neverkiau. Bet pajutau palengvėjimą. Kartais net vaikai turi užaugti per skausmą.

Dabar esu viena. Taip. Bet su ramybe širdyje. Ir su tikėjimu, kad pasirinkau teisingai. Dėl savęs. Dėl moters, kuri dvidešimt metų nesulūžo.