Mes su seserimi sutarėme, kad duosiu jai pusę už tėvų namą, pinigų ji paėmė su džiaugsmu, bet tada vėl pasirodė
Mano sesuo tiesiog vedė mane iš proto. Nežinau kaip jums, bet mūsų šeimoje santykiai tarp giminaičių yra gana stiprūs, ir aš negaliu jų taip paprastai ignoruoti. Net nepaisant to, kad palikau kaimą prieš 20 metų. Visgi kai kurie kaimo įpročiai mane dabar ne tik erzina, jie mane pykdo.
Trumpai tariant, iš tėvų mums su Marina liko namas kaime. Geras pastatas, iš kokybiškų plytų, o svarbiausia – tai prisiminimai. Prisiminimai apie praeitį, vaikystę, apie mamą ir tėtį.
Bet gyventi jame su seserimi negaliu: turiu savo šeimą, ji turi savo. Taigi teko kažkaip išspręsti šį klausimą. Ir kadangi nenorėjome parduoti namo, pasiūliau Marinai išpirkti jos dalį per keletą metų. Pats nusprendžiau atlikti nedidelį remontą ir apgyvendinti dukrą. Tuomet ji dar tik svarstė apie santuoką.
Atrodytų, tikroji sesuo. Suaugęs, protingas žmogus. Sutiko su visomis sąlygomis, žinoma, nieko oficialiai nesirašėme. Kuo dar tikėti, jei ne artimaisiais? Tačiau mus, kaimą, žlugdo gudrūs įstatymai, iš kurių visada galima ką nors išsukti. Reikia tik žinoti, kur sukti.
Aš užsiėmiau savais reikalais, sesuo – savais. Tik jei mano šeima, tarkim, įpratusi prie ramaus gyvenimo, tai Marina su savo buvusiuoju negali išgyventi dvejų metų neišsiskyrę. Meilė pas juos, tipo, tokia. Aistringa, taip. Jų amžiuje. Žodžiu, mano sesuo nelengvai iškentėjo. Paleido vyrą ir gyveno pas kažkokį savo „seną pažįstamą“. Tai ką aš? Man nereikia apie ją visko žinoti, bet jei mano žmona kraustytųsi pas pažįstamus, tikrai nepalikčiau to be dėmesio.
Nepaisant to, iš savo draugo Marina išėjo jau po kelių mėnesių. Apie tai nesikuklindama man pranešė. Tą draugę žinojau jau asmeniškai. Ne ilgai trukus ir iš tos draugės Marina išsikėlė. Bet dar neprarado kovinės nuotaikos, matyt, jai dar liko pinigų, kuriuos aš jai daviau už jos pusę namo. Iš vienos pusės supratau, kad ilgai jie neužteks, bet kita vertus, neketinau jų taikyti su vyru.
Ir kažkas paskambino dukra. Ji jau ištekėjusi, gyvena tėvų namuose… Taip, turbūt intrigos išlaikyti nesugebėjau. Jūs jau viską supratote, bet taip: Marina atvažiuoja pas savo dukterėčią su vyru ir pradeda reikalauti kampo „savo nuosavame name“. Turėjau apie tai mintį, bet negalvojau, kad viskas gali taip smarkiai pasisukti. Kai atvykau, tikėjausi sukurti barnį ir išprašyti seserį iš mūsų buvusio namo. Bet… Viskas pasisuko šiek tiek kitaip.
Įsivaizduokite kaimo namą, daugybę žmonių, o viso to centre suaugusi verkia moteris aptriušusiais drabužiais, kurių mieste tikrai neturėjo, nė nežinau, kur juos gavo. Su mūsų šeimos nuotrauka rėmelyje, klūpo ant kelių, verkia ir šaukia visiems, kad ją apgavo, išvarė ir paliko nuogą ir basą. Kol jos pačios dukterėčia neleidžia jos per slenkstį. Bet pagrindinis blogiukas, žinoma, pasirodžiau aš. Nes atėmiau būstą, apgavau ir taip toliau.
Kažkas galėtų pasakyti: ji paprasta pamišėlė. Kiti pasukiotų pirštu ir nuėtų savais reikalais. Tačiau čia kaimas. Ir man tai reiškia, kad situacija itin kebli. Visų pirma, kaimo žmonėms viskas visada įdomu. Kitokių pramogų beveik nėra. O čia – ne tik įdomu, bet ir kepenys nenukenčia. Na ir, antra, mūsų, nors ir tolimi, bet vis tiek giminaičiai. Jie savo nepaleis. Žinoma, stos į „nukentėjusios“ pusę.
Štai taip. Dabar aš – piktas vyresnysis brolis, kuris išvarė seserį iš gimtųjų sienų. Mano dukra – šventeiva, gyvenanti svetimoje teritorijoje ir bandanti sukurti savo laimę teta kanču.
Jos vyras – net nežinau, miestietis, t.y. čia gimęs. Kas iš vis yra blogiausia. Ir kažkas kažką turi padaryti. Net kvietė vietinį policijos inspektorių. Prakeikė mane, bet, kas keista, pareikštinai niekas nepriėmė. Netgi šiai kelioms dienoms, kai ji atvyksta pas mano dukrą be aiškaus tikslo.
Jei ne giminaičiai, aš būčiau švystelėjęs ir nekreipęs dėmesio: tegu žentas tvarkosi. Bet dėl viso šio triukšmo net nežinau, ką daryti. Gal į teismą eiti? Bet tada pralaimėsiu, juk neturime oficialių dokumentų.
