Mes viską jiems atidavėme, kad gyventų geriau. Bet ar ne dėl to jie pamiršo, ką reiškia vertinti pinigus?

Kai sūnus Lukas grįžo iš parduotuvės su naujuoju telefonu, virtuvėje stojo tyla.
– Vėl naujas modelis? – išsprūdo man, vos tik pamačiau tą blizgantį dėklą ant stalo.
Jo žmona Ieva tik šyptelėjo:
– Buvo nuolaida, negalėjome praleisti tokios progos.

Aš nuleidau akis į savo seną „Samsungą“, kuris man tarnauja jau šešerius metus. Vyras Jonas tyliai atsiduso ir išėjo į balkoną. Kažkur tarp mūsų pakibo nematomas debesis – tas, kuris atsiranda, kai visi žino, kad kažkas negerai, bet niekas nebesako garsiai.

Jau kuris laikas stebiu, kaip Lukas su Ieva leidžia pinigus. Nauji drabužiai, vakarienės mieste, savaitgaliai pajūryje, trumpi skrydžiai į užsienį. Dirba abu, bet nuolat skundžiasi, kad „neįmanoma sutaupyti butui“. Kai tik užsimenu apie taupymą, pokalbis baigiasi tuo pačiu:
– Mama, jūs gyvenot kitame pasaulyje! – kartą pasakė Lukas. – Tada viskas buvo lengviau. Mes norim gyventi dabar, kol esam jauni.
– Bet ar pagalvojat, kas bus po dešimties metų? – paklausiau ramiai. – Nuoma kainuoja daugiau nei paskola… Gal bent dalį galėtumėt atsidėti?
Ieva tik pavartė akis:
– Mes žinom, ką darom. Nebereikia jūsų patarimų.

Tą vakarą ilgai sėdėjau viena. Prisimenu, kaip su Jonu skaičiuodavome centus, kad sutaupytume televizoriui ar sūnui dviratį. Pirmas atostogas praleidome palapinėje prie ežero, o vakarienės kavinėje buvo tik per šventes. Nebuvo lengva, bet mokėjome džiaugtis mažais dalykais. Dabar atrodo, kad mūsų kuklumas jiems atrodo gėdingas.

Gal mes patys kalti? Gal per daug stengėmės duoti Lukui viską, ko patys neturėjome? Norėjome, kad jis gyventų geriau, o užauginome žmogų, kuris nežino, ką reiškia kantrybė ir laukimas.

Vieną vakarą Jonas, pavargęs po darbo, tyliai paklausė:
– O gal padėkim jiems? Duokim pinigų pradiniam įnašui, kad turėtų savo vietą.
Aš papurčiau galvą.
– O jei jie viską išleis naujam automobiliui ar kelionei? Jie dar nesupranta, ką reiškia atsakomybė. Bijau, kad mūsų pagalba tik pablogins.
Jonas atsiduso:
– Gal mes ir kalti. Visada bandėm nuimti nuo jų rūpesčius.

Tą naktį vartausi lovoje ir galvoju apie Luką mažą – tą berniuką, kuris džiaugdavosi išsikepęs pyragą už pirmuosius uždirbtus pinigus pas kaimyną sode. Kada jis pasikeitė? Kada paprasti dalykai nustojo teikti džiaugsmą?

Kitą savaitgalį vėl susirinkome šeimos pietums. Atmosfera įtempta, visi kalba atsargiai, tarsi ant plono ledo. Kai vėl užsiminiau apie būstą, Lukas piktai padėjo šakutę.
– Mama, gal gana mokyti? Mes ne vaikai!
Ieva pridūrė:
– Jūs vis tiek manot, kad gyvenot teisingiau. Bet laikai pasikeitė.

Po to kelioms dienoms nutilom. Aš verkiau tyliai, kad Jonas nematytų. Buvo jausmas, tarsi prarasčiau ne tik sūnų, bet ir ryšį, kuris mus siejo daugelį metų.
Jonas ramino:
– Palauk. Gyvenimas pats išmokys.

Ir jis buvo teisus. Po kelių savaičių Lukas paskambino.
– Mama, galiu užsukti? Noriu pasikalbėti.
Atėjo vienas. Veidas pavargęs, akys – be įprasto pasitikėjimo.
– Atsiprašau už savo žodžius, – pasakė jis. – Suprantu, kad jūs rūpinatės. Bet mums sunku. Atrodo, kad viską darom ne taip. Gal galėtumėt parodyti, kaip planuoti pinigus?

Tą akimirką man pasidarė lengviau. Gal dar ne viskas prarasta. Susėdom su Jonu ir kartu su sūnum aptarėm, kaip paskirstyti pajamas, kokių klaidų vengti. Po kelių savaičių prisijungė ir Ieva – jau ne su ironija, o su užrašu knygelėje rankose.

Nebuvo lengva. Ginčijomės dėl smulkmenų – ar reikia naujo paltuko, ar geriau atsidėti. Bet po truputį atsirado supratimas. Jie patys ėmė siūlyti idėjas, kaip sutaupyti.

Dabar, kai matau juos kalbančius apie ateitį be pykčio, man ramu. Gal iš tiesų kiekviena karta turi išmokti savo pamokas – net jei jos skaudžios.

Mes, tėvai, galim duoti pavyzdį, bet ne priversti suprasti. Reikia laukti, kol jie patys ateis ir pasakys: „Mama, padėk suprasti, kaip tai veikia.“

O jūs? Ar bandėte kada nors išmokyti savo vaikus tvarkytis su pinigais? Ar leidžiat jiems klysti, ar vis dar norit apsaugoti nuo kiekvieno kritimo?