Nemėgstu savo vyro, visą laiką galvoju apie skyrybas. Jis sako, kad tai tik laikotarpis, o aš manau, kad tai jau pabaiga

Šiuo metu esu savotiškame moraliniame nuosmukyje. Prasukinėdama galvoje visus įvykius ir sprendimus iš praėjusių metų, vis labiau suprantu, kad viskas turėjo taip baigtis, bet priimti tai darosi vis sunkiau.

Man yra 33 metai, esu susituokusi, mūsų dukrai neseniai sukako 3 metai. Kiekvieną dieną vis labiau ir labiau suvokiu, jog savo vyro nemyliu ir niekada nemylėjau. Atvirai kalbant, šios mintys jau seniai tūnojo mano galvoje, bet po dukros gimimo suprantu ir jaučiu tai dar aiškiau. Per trejus metus nebuvo nė dienos, kad nepagalvočiau apie skyrybas.

Iš pradžių viską nurašiau pogimdyminei depresijai, hormonams, bet vėliau supratau, kad turbūt meilės šiam žmogui nejaučiau nuo pat pradžių. Mūsų santykiuose niekada nebuvo aistros, nejaučiau jokių ryškių įsimylėjimo jausmų. Su vyru man visada buvo gana patogu, ramu. Jis stengėsi būti šalia manęs, padėdavo, spręsdavo mano problemas. Iš jo pusės nebuvo jokių gražių gestų ar romantiškų rūpesčių, jis labiau stengėsi veikti, o ne kalbėti.

Po vaiko gimimo pradėjau jausti, kad tapome vienas kitam visiškai svetimi žmonės, tačiau vyras kategoriškai su manimi nesutinka. Netgi kažkada kalbėjau su juo apie skyrybas, tačiau jis buvo prieš. Paminėjo, kad nori normalios ir pilnavertės šeimos.

Paklausiau jo nuomonės, pagalvojau, gal iš tiesų dėl kasdienybės kažkas mane paveikė, tačiau jokios atostogos ir aplinkos keitimas nepadėjo.

Vyras mane erzina beveik viskuo, kiekvienu savo žodžiu, kartais net savo buvimu. Suprantu, kad jis mane myli, aprūpina, dėl to jaučiu kaltę, bet nieko negaliu su savimi padaryti.

Neseniai susiriejome dėl smulkmenos, aš įsižeidžiau ir nustojau su juo kalbėtis. Iš pradžių nekalbėjau tik dėl įžeidimo, bet vėliau supratau, kad man taip patogu ir nenoriu su juo kalbėti. Tada vyras mėgino užmegzti kontaktą ir kažkaip su manimi pasikalbėti, bet aš neturėjau jokio noro su juo bendrauti.

Kai esame vieni su dukra namuose – man tai laimė, kai vyras sugrįžta iš darbo, norisi tiesiog pabėgti. Net stengiuosi išeiti su vaiku vakare pasivaikščioti, kad kuo ilgiau pabūčiau be jo. Gi tai nenormalu, kai šeimoje tokie santykiai!

– Koks geras vyras, o tu užsiimi niekais – pasakė man sesuo, kai pasidalinau su ja savo išgyvenimais.

Po to nusprendžiau, kad geriau niekam nepasakosiu apie savo išgyvenimus, vis tiek nesupras, o laikyti savyje viską taip pat sunku.

– Mes tiesiog turime tokį laikotarpį, na ir kas, kad susipykome, susitaikysime. Juk mes šeima, – sakė vyras, kai vėl pradėjau kalbėti apie skyrybas.

Jam gal ir esame šeima, tačiau mano galvoje jau seniai esame visiškai svetimi žmonės.

Suprantu, kad tik žalojame vienas kitą. Jei tiksliau, tai žaloju ir save, ir vyrą. Mes jau seniai gyvename kaip kaimynai, tarp mūsų nėra nieko, kas galėtų mus apibūdinti kaip porą. Šeima esame tik dokumentuose, apie bendras pokalbių temas net nekalbant, bendraujame tik dėl būtinybės, daugiausia apie dukrą. Siaubingiausia tai, kad man tokio bendravimo užtenka ir daugiau aš nenoriu.

Atrodytų, išsiskirs ir gyvenk sau laimingai, bet yra dar vienas klausimo aspektas, finansinis. Gėda prisipažinti, bet nuo šio žingsnio mane stabdo ir pinigai.

Niekada nebuvau merkantilinė, tačiau esu atsakinga už vaiką, todėl negaliu apie tai negalvoti. Nebijau likti viena, nebijau prarasti vyro, bijojau, kad beprotiškai sunku bus save ir trejų metų dukrą aprūpinti.

Šiuo metu vyro alga pakankama mums trims, kartais pavyksta net sutaupyti, tačiau suprantu, kad tokių pinigų pradėsiu uždirbti negreitai. Neturiu savo būsto, o klajoti nuomojamose butuose be stabilaus uždarbio, dar ir su trejų metų vaiku ant rankų – abejotinas malonumas.

Su nė vienu giminaičiu ar drauge nenoriu apie tai kalbėti. Atrodo, jei artimiausiu metu nieko nepakeisiu, tiesiog iš proto išeisiu. Toliau taip gyventi ir užsimerkti į viską jau paprasčiausiai negaliu, o ryžtis skyryboms labai sunku. Dėl dukros esu pasiryžusi pabandyti pagerinti komunikaciją su vyru, bet vien pati mintis apie tai mane varo į neviltį.