Nori sulaikyti? Paleisk!
Didžiausias atradimas – tai, kad sulaikyti ką nors galima tik paleidus. Štai toks paradoksas.
Svarbiausia – padaryti tai savo galvoje. Paleisti iš tikrųjų. Leisti kažkam įvykti nepriklausomai nuo tavo užsispyrusio troškimo. Duoti kam nors teisę pasielgti taip, kaip jis nori ir mano esant reikalinga. Priimti tai viduje ir sutikti. Ir toliau gyventi savo gyvenimą.
Kažkada senai aš perskaičiau pas Kastanedą: „Prie nieko neprisirišk“. Negalėjau suprasi,kaip tai? Ir kam? Juk tai taip puiku – turėti prisirišimą. Kaip be jo? Ir tik dabar supratau: taip tu gali būti laisvas. Labai dažnai prisirišimas tampa priklausomybe. O su ja tu prarandi save. Tai apie priklausomybes aplamai: nuo cigarečių, svaigalų, nuo lošimo, nuo žmogaus. Kai gyventi ir kvėpuoti be to negali. Todėl reikia mokėti viską paleisti. Kad būtum tikruoju savimi.
Viskam suteikti laisvos valios teisę. Ne „na ir tegul!“ ir „priešų pykčiui!“, o ramus įsitikinimas, kad su tuo ar be to, ko tau labai labai reikėjo, tau vis tiek viskas bus gerai. Svarbu neprisirišti prie rezultato. Todėl kad niekas neprivalo sutikti su tavimi. Kad koks blogas, neprotingas ir netinkamas tau beatrodytų kieno nors pasirinkimas, tai tik tavo vertinimas.
Tai tavo nenoras duoti kitam teisę į savo mintį, savo jausmą ir savo veiksmą. Tu neprivalai būti šalia to veiksmo. Bet tu neprivalai ir prisiimti atsakomybės pakeisti tą mintį ar išaiškinti, koks neteisingas šis jausmas. Viena, ką tu gali pakeisti – tai toliau gyventi savo gyvenimą. Štai šitą tu tikrai privalai daryti.
