Noriu tiesiog išsikalbėti, kad būtų lengviau nuo šio nepakeliamo skausmo… Gal kas nors šioje istorijoje atpažins save, supras mane ir duos patarimą.

Noriu tiesiog išsikalbėti, kad būtų lengviau nuo šio nepakeliamo skausmo… Gal kas nors šioje istorijoje atpažins save, supras mane ir duos patarimą.

Man 39-eri, turiu 12 metų sūnų. Rugpjūtį būtų sukakę 17 mūsų bendro gyvenimo metų su buvusiu vyru. Bet jau nebus…

Prieš pusmetį, praėjusių metų lapkritį, mano vyras pasakė, kad skiriamės, nes jis atšalo, nebėra jausmų. Dar prieš tai jis tapo labai šaltas, nenorėjo kalbėtis. Bandžiau išsiaiškinti, kas atsitiko, bet jokio atsakymo negavau. Į viską atsakydavo grubiai – kad „neknisčiau proto su kvailais klausimais“. Pradėjo užsibūti darbe, meluoti, kad ruošiasi komandiruotėms, kad reikia tvarkyti automobilį, nors viską jau buvome kartu nupirkę ar sutvarkę.

Apie tai, kad jis turi meilužę, su kuria dirbo jau seniai, sužinojau tik vėliau. Jis melavo man visą tą laiką, už nugaros su ja romantiškai praleisdavo laiką. Man pats apie ją yra sakęs, kad „ji ne rimta, kelis kartus išsiskyrusi, ligoninėj gulėjo, ne variantas“. Dabar suprantu, kad tai buvo tik dūmų uždanga.

Vyras visada buvo patrauklus, į jį moterys kreipdavo dėmesį. Gal tai buvo tik laiko klausimas, kada mūsų santykiai pasibaigs. O aš – naivi ir akla, nieko nepastebėjau, net neįtarinėjau. Man jis buvo pirmas vyras, už kurio ištekėjau ir kuriam pagimdžiau sūnų. O dabar jis priešiškas man, pyksta be priežasties. Ir aš nesuprantu – už ką?

Su sūnumi jis bendrauja, perveda pinigus, apmoka komunalinius už butą, kuriame gyvename. Tai jo dar iki santuokos turėtas butas, todėl dalybose man jis nepriklauso. Jis pats paprašė, kad galėčiau ten gyventi su vaiku. Išeidamas sakė, kad „dėl pinigų nesijaudinčiau“. Bet realybėje – atostogoms sūnui nė cento nedavė. O aš nebenoriu prieš jį žemintis, prašyti.

Man labai skaudu ir gaila, kad jis taip pasielgė. Juk esmė net ne meilėje, o pagarboje. O pagarbos jis man nebejaučia. Tai baisiausia. Jo meilužė – paprasta moteris, 41-erių, gyvena vieno kambario bute. Nežinau, ką jis joje rado. O mes kartu turėjome jaukią, gražiai sutvarkytą namų erdvę, daug ką dariau pati. O dabar ta erdvė atrodo šalta ir pilna ašarų. Ją jis vežiojasi, į viešbučius, leidžia pinigus, o mane per tiek metų niekur nelepino, niekada nesuteikė šilumos. Galvojau, kad jis tiesiog toks žmogus – myli tyliai, savyje. Pasirodo, ne.

Skaudžiausia, kad su manimi pasielgė kaip su daiktu. Panaudojo – ir nuėjo. Jam dabar gera: nėra rūpesčių, nėra vaikų šalia, pinigų pakanka, gyvenk kaip nori. O aš suprantu, kad pati kalta – per daug juo gyvenau, per daug bijojau prarasti. Ir tas didžiausias mano košmaras išsipildė.

Su sūnumi jis matosi kartą per savaitę, jau supažindino su savo nauja moterimi. Bet sūnui ten nejauku.

Aš vis dar gyvenu lyg rūke. Negaliu patikėti ir priimti, kad artimiausias žmogus mane išdavė. Jausmas, kad esu pažeminta ir nereikalinga. Baisiausia – suvokti, kad tavęs nebe myli, tavęs nebenori kaip moters. Visi kartoja, kad „laikas gydo“, bet aš nežinau, kada tas laikas ateis.

Stengiuosi neužsidaryti. Su sūnumi einame į anglų kalbos pamokas, kursus, vaikštom pasivaikščioti, bendraujam su tėvais, drauge. Visi mane palaiko. Bet širdyje lengviau netampa.

Iki pandemijos 12 metų dirbau stambioje įmonėje. Paskui tapo sunku suderinti darbą ir namus, vyras pats pasiūlė mesti darbą ir rūpintis šeima. Finansinių galimybių tada turėjome. Aš rūpinausi namais, sūnumi, vedžiau jį į būrelius, padėjau su pamokomis. Nebuvau „namų šeimininkė su chalatu“, visada tvarkydavausi, prižiūrėjau save. Galvojau, darau viską, kaip priklauso. Tikėjau juo, dalinausi paslaptimis. O jis – išdavė. Taip lengvai ištrynė 16 metų kartu.

Taip, aš pavargdavau. Intymumo kasdien nebūdavo. Jis priekaištavo dėl to. Aš jaučiausi kalta. Bet ir jis niekada nesistengė manęs palengvinti, niekada neparodė, kad esu svarbi kaip moteris. Aš tempiau viską ant savęs. O dabar likau viena – su vaiku.

Kartais bandau save raminti – išėjo žmogus, kuris manęs nemylėjo. Bet nuo to nelengviau. Bijau likti viena. Juk sūnus užaugs, išeis. Tėvų vieną dieną nebebus. O draugai – visi turi savo gyvenimus. Ištekėjau vieną kartą ir galvojau – visam gyvenimui. Bet, pasirodo, ne su tuo žmogumi.

Žmonės aplink šypsosi, džiaugiasi gyvenimu. O aš taip noriu grįžti į tą savo būseną, kai ir pati buvau tokia. Visada buvau gyvybinga, padedanti kitiems. Vyrą mylėjau labiau už save. O dabar jaučiu kaltę – kad gal nedaviau jam tiek šilumos, tiek emocijų. Patirties neturėjau, nebuvo su kuo lyginti. Apie savo vienatvę, kurią jaučiau jau seniai, tylėjau. Reikėjo kalbėti… O dabar – tokia depresija, kad nebėra jėgų.

Atsiprašau, kad tiek prirašiau. Bet man tiesiog reikia palaikymo.