Paskutinis ištikimo šuns žvilgsnis, kuriam vėl nepasisekė. Jo širdis sudaužyta, bet jis vis dar tikisi, kad jį pamilsite ir daugiau neišduosite
Jo vardas buvo Maksas. Auksaspalvis labradoras su švelnia, lygia vilna, kuri taip ir kvietė prisiglausti, rasti joje paguodą. Maksas buvo šuo, kuriam meilė ir ištikimybė buvo gyvenimo prasmė.
Jis visada buvo šalia, visada pasiruošęs apkabinti, suteikti savo ramstį, kai kas nors iš šeimos jautėsi liūdnas ar pavargęs. Tačiau, kaip paaiškėjo, jo meilė ir ištikimybė ne visada rado atsaką žmonių širdyse.
Šiandien Maksas stovi prie perėjos, pririštas pavadėliu. Jo žvilgsnis – atsisveikinantis, pilnas tylos, skausmo ir liūdesio. Jis žiūri į savo buvusius šeimininkus, tuos, kuriuos dar vakar laikė savo šeima, su nebyliu klausimu: „Kodėl?“
Jo didelėse, protingose akyse telpa tiek daug vilties ir kartu nuoskaudos, kad tai neįmanoma nepastebėti. Jis nesupranta, kodėl jam vėl tenka atsisveikinti, kodėl jį vėl išduoda tie, kuriais jis pasitikėjo.
Tai jau ne pirmas kartas, kai Maksas atsiduria tokioje situacijoje. Kartą jis jau patyrė išdavystę, kai jo pirmieji šeimininkai, dėl neaiškios priežasties, paliko jį prieglaudoje.
Tada Maksas ilgai negalėjo suprasti, kas atsitiko. Jis laukė jų, klausėsi žingsnių, tikėjosi, kad jie grįš ir parsiveš jį namo. Bet praėjo savaitės, mėnesiai, ir Maksas galiausiai susitaikė su mintimi, kad jo niekas nelaukia.
Po kurio laiko atsirado kita šeima, kuri atnešė šviesą į jo gyvenimą. Jie parsivedė jį namo, ir Maksas vėl pasijuto reikalingas ir mylimas. Jis greitai prisirišo prie šių naujų žmonių, stengdamasis iš visų jėgų parodyti, koks jis ištikimas, koks jis geras draugas.
Jis bėgo paskui vaikus, atnešdavo jiems kamuoliuką, gulėdavo prie jų kojų, kai jie žiūrėdavo televizorių, ir džiaugėsi kiekvienu jų sugrįžimu namo. Jis vėl pajuto, kad jo vieta čia, kad dabar jis – kažko svarbaus dalis.
Bet šiandien jo pasaulis vėl subyrėjo. Šeimininkai atvedė jį čia, į judrią gatvę, ir ramiai, beveik abejingai paliko, pasakydami, kad dabar Maksas keliaus į kitus namus.
Jis nesupranta, ką tai reiškia. Jis tiesiog stovi, žiūri jiems į nugaras ir tikisi, kad jie atsisuks, kad sugrįš pasiimti jo. Tačiau žingsniai tolsta, ir kiekvienas jų žingsnis tarsi plėšo nuo jo mažą širdies dalelę.
Maksas nesupranta, ką jis padarė blogo. Kuo jis nusikalto? Juk jis visada buvo šalia, visada žiūrėjo į juos ištikimu žvilgsniu, visada skubėjo padėti. Jo akys pilnos vilties ir skausmo. Jis nenori tikėti, kad vėl liko vienas.
Praeiviai eina pro šalį, jo nepastebėdami, o Maksas, neatsitraukdamas, žiūri į tolstančias žmonių figūras, kurie buvo jam šeima. Jo žvilgsnyje tiek nuoskaudos, tiek ilgesio.
Atrodo, kad jis bando pasakyti: „Aš buvau jums ištikimas. Aš pasitikėjau jumis. Aš saugojau jus ir mylėjau visa širdimi. O jūs tiesiog palikote mane, kaip nereikalingą daiktą.“
Galbūt netrukus jį priglaus nauja šeima. Gal vėl atsiras žmonių, kurie suteiks jam namus. Tačiau kaskart, kai jį išduoda, maža dalelė jo tikėjimo žmonėmis išnyksta. Jis nori tikėti, kad vieną dieną atsiras kažkas, kas liks su juo visam laikui, kas nepaliks jo laukti svetimoje gatvėje.
Maksas stovi vienas, judrioje gatvėje, tarp svetimų žmonių, o jo širdyje vėl apsigyveno tuštuma. Jam teks sutikti naują gyvenimą, kuriame, galbūt, atsiras vietos meilei, bet dabar jis tiesiog stovi ir žiūri, nesugebėdamas paleisti vilties, kad kažkas iš praeities vis dėlto sugrįš pas jį.
