Paslaptingas šuo neatsitraukdamas sekė vyrą… Kai jis sužinojo persekiojimo priežastį, ašaros pradėjo riedėti savaime
Kovo vėjas veržėsi per gatves, versdamas praeivius paspartinti žingsnį. Tomas skubėjo namo po ilgos darbo dienos, kai pastebėjo, kad jį lydi kažkas keistas. Valkataujantis šuo tyliai sekė jį, laikydamasis nedideliu atstumu. Jo kailis buvo purvinas, letenos išplautos, o akyse matėsi nuovargis.
Jis sustojo prie šviesoforo — ir šuo taip pat. Pasuko už kampo — tas jį vėl sekė. Tomas net kelis kartus paspartino žingsnį, norėdamas patikrinti, ar tai nėra sutapimas. Tačiau ne, šuo aiškiai pasirinko jį savo tikslu.
— Na, ko tau reikia? — murmėjo jis, atsigręždamas.
Šuo nelodamas, neinkšdamas, tiesiog žiūrėjo tiesiai į akis. Jo žvilgsnyje buvo kažkas keisto — ne baimė, ne prašymas, o kažkoks pasitikėjimas. Tomas dūsavo ir ėjo toliau, nusprendęs nekreipti dėmesio.
Bet kuo toliau jis ėjo, tuo stipresnis buvo vidinis traukas. Kažkas keisto buvo šiame gyvūne… ne tiesiog atsitiktinio valkatavimo. Prie savo laiptinės durų jis staiga pasisuko.
— Na gerai, gerai, einam, pažiūrėsim, kas su tavimi, — tarė jis, mosuodamas ranka.
Šuo, lyg supratęs, kad jį priėmė, nedrąsiai prisiartino. Tomas atidžiai apžiūrėjo ir pastebėjo ant antkaklio seną, beveik sulietą užrašą. Jis priklaupė, stengdamasis įskaityti raides.
— “L… Liu… Liusi”? Tavo vardas Liusi? — garsiai ištarė jis.
Šuo tyliai vizgino uodegą. Tomas susiraukė. Tas vardas buvo jam pažįstamas… kažkas spragtelėjo jo atmintyje. Staiga jis prisiminė.
Prieš dvejus metus jo vyresnio amžiaus kaimynė ponia Reičel pametė savo šunį. Liusi dingo per audrą ir visos paieškos buvo nesėkmingos. Kaimynė labai išgyveno, jos sveikata pablogėjo ir greitai ji persikėlė pas dukterį į kitą miestą.
Tomas pajuto, kaip gumulas stoja gerklėje. Tai buvo ta pati Liusi… Bet kaip ji išgyveno visą šį laiką? Kur ji buvo? Ir kodėl pasirinko būtent jį?
Jis išsitraukė telefoną ir bandė rasti ponios Reičel dukters numerį. Po kelių skambučių jam pavyko su ja susisiekti.
— Tu netikėsi, — pasakė jis drebėdamas balsas. — Radau Liusi.
Kitoje linijos pusėje tvyrojo tyla, o vėliau pasigirdo prislopinti atodūsiai.
— Mama vis dar prisimena ją, — pagaliau atsakė moteris. — Ji galvojo, kad Liusi seniai nebėra… Tai stebuklas.
Kitą dieną Tomas nuvežė Liusi pas vyresnio amžiaus moterį. Ponia Reičel pamačiusi savo pamestą šunį, ašaros pradėjo riedėti jos skruostais. Liusi, pamiršusi visus savo baimės, skubėjo pas šeimininkę, vizgindama uodegą ir leipdama džiaugsmo garsais.
Tomas stovėjo tarp durų ir žiūrėjo į šią sceną. Jo krūtinėje pasklido šiluma. Jis suprato, kad viskas įvyko ne šiaip sau. Liusi sekė jį, nes ieškojo kelio namo.
Dabar ji vėl buvo ten, kur buvo mylima.