Po daugelio metų sugrįžau pas artimuosius su dovanomis, bet išėjau sudaužyta širdimi

Išvykau iš namų prieš daugelį metų. Mano tėvai nepritarė mano pasirinkimui ir nesutiko su mano vyru. Mama verkė, tėtis tylėjo ir žvelgė kažkur į tolį. Vyresnysis brolis tik numojo ranka: „Pati kalta.“ Pasirinkau meilę, tačiau už tai teko sumokėti išsiskyrimu su šeima.

Metai bėgo. Gyvenimas tęsėsi. Su vyru išgyvenome daug: skurdą, ligas, džiaugsmą ir laimę. Išmokau gyventi be mamos patarimų, be tėčio tylos, be brolio peties. Tačiau ilgesys niekur nedingo. Kiekvieną naktį sapnuodavau jų veidus, girdėjau jų balsus. Maniau, kad jie laukia mano sugrįžimo taip, kaip aš laukiau jų atleidimo.

Kai mūsų gyvenimas pagerėjo, nusprendžiau grįžti. Po dešimties metų susiruošiau aplankyti artimuosius. Paruošiau dovanas: šaliką mamai, odinį portfelį tėčiui, sidabrines sąsagas broliui. Kiekvienoje dovanoje buvo dalelė mano meilės ir vilties susitaikyti. Vyras palaikė mane ir važiavo kartu. Tikėjomės, kad viskas bus gerai.

Atidariau girgždančius gimtųjų namų vartelius. Viskas buvo taip pat: aptrupėjusios sienos, sodas su senomis obelimis, senos sūpynės, ant kurių sėdėdavau vaikystėje. Ant verandos stovėjo mama. Ji pamatė mane ir sustingo. Žengiau žingsnį į priekį, šypsodamasi pro ašaras.

– Mama… Aš sugrįžau.

Jos akys atšalo. Ji nusisuko ir pašaukė tėtį. Tėtis išėjo sunkiais žingsniais ir tyliai pažvelgė į mane. Jo žvilgsnyje nebuvo džiaugsmo – tik priekaištas ir kartėlis.

– Kam tu čia grįžai? – sumurmėjo brolis, išeidamas paskui tėtį. – Manai, tavo dovanos ką nors pakeis?

– Norėjau, kad vėl būtume šeima… Atleiskite man…

– Atleisti? – mama karčiai šyptelėjo. – Dėl tavęs viskas sugriuvo. Mes kentėjome gėdą ir skausmą. Tu išėjai su svetimu vyru, o dabar manai, kad gali grįžti?

– Mums nereikia tavo išmaldos, – pridūrė brolis, stumdamas dovanas koja. – Tavęs nebuvo, kai mums buvo sunku. Dabar tavęs taip pat nereikia.

Jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Tiek metų tikėjau, kad jie mane atleis. Kad mano meilė sušildys jų širdis. Bet pasirodė, kad skausmas įsišaknijo giliau, nei maniau.

Žiūrėjau į jų veidus – kažkada artimus, dabar svetimus. Dovanos gulėjo ant žemės, tarsi nereikalingas šlamštas. Ašaros degino akis, bet negalėjau jų sulaikyti.

– Atleisk, mama… tėti… Nenorėjau jūsų įskaudinti…

Mama nusisuko, tėtis sunkiai atsiduso, o brolis vėl numojo ranka, kaip ir tada, prieš daugelį metų.

Vyras švelniai paėmė mane už rankos. Pasilenkiau, pakėliau dovanas. Jos jau niekam nebuvo reikalingos. Viskas, ką atsinešiau, viskas, kuo norėjau pasidalinti, buvo sudaužyta.

Mes tylėdami išėjome pro vartelius. Užvėriau juos, tarsi padėdama tašką. Supratau: kelio namo nebėra. Ne į vietą, kur viešpatauja nuoskauda ir neatleidimas.

Automobilis pajudėjo. Pro langą žiūrėjau į namą, kuriame prabėgo mano vaikystė, ir atsisveikinau. Amžinai.