Praėjus 35 metams nuo santuokos, vyras išėjo pas kitą moterį, o aš atsityčau, nes niekada negalvojau apie save
Kai mano vyras Frankas po 35 metų santuokos išėjo pas kitą moterį, jutau ne vien skausmą – atrodė, lyg likau ištuštėjusi. Mes kartu nugyvenome tiek metų, užauginome du vaikus, pastatėme namą, palaikėme vienas kitą sunkiomis akimirkomis. O dabar likau viena, su sudaužyta širdimi ir jausmu, kad visas mano gyvenimas sugriuvo.
Tą dieną, kai jis susidėjo lagaminą ir tyliai išėjo, stovėjau prie lango, nesugebėdama pajudėti. Atrodė, kad žiūriu į savo gyvenimą lyg iš šalies: moteris, kuri visą save atidavė šeimai, dabar tapo nereikalinga. Vaikai seniai išsiskirstė, namas liko tuščias, ir aš pirmą kartą ilgam laikui likau viena su savimi.
Iš pradžių nesupratau, kaip tai atsitiko. Ar aš padariau ką nors netinkamai? Juk visada stengiausi būti gera žmona – rūpestinga, supratinga, ištikima. Aš buvau pripratusi galvoti apie jį, vaikus ir namus, bet niekada – apie save. Ir būtent šis suvokimas mane nustebino labiausiai.
Po kelių savaičių nuo jo išėjimo man tapo aišku: aš niekada negyvenau dėl savęs. Mano laimė visada priklausė nuo kito žmogaus, ir dabar, kai šis “kažkas” išėjo, man teko pradėti nuo švaraus lapo. Tuomet nusprendžiau vykti į kelionę – ten, kur jau seniai svajojau, bet visada atidėdavau.
Pasirinkau Italiją. Jaunystėje aš svajojau apie šią šalį, bet tada Frankas tokius keliones laikė pinigų švaistymu. O dabar aš pagaliau galėjau daryti tai, ko noriu. Kelionė tapo mano naujo gyvenimo pradžia. Klaudžiausi siauromis Florencijos gatvėmis, mėgavausi kava romėniškose kavinėse ir pirmą kartą po ilgo laiko jaučiausi lengvai ir laisvai.
Ten susipažinau su Elizabete – prancūze, dešimčia metų vyresne už mane. Ji pasirodė esanti moteris su neįtikėtina istorija: kadaise ji taip pat išgyveno skyrybas ir, kaip ir aš, didžiąją gyvenimo dalį skyrė šeimai. Sėdėjome mažo kavinės terasoje ir kalbėjome apie viską: apie prarastas galimybes, baimes, apie tai, ką daryti toliau.
Elizabetė sakė: “Gyvenimas tik prasideda, kai pradedi kitaip žiūrėti į save.” Šie žodžiai tapo man atskleidimu. Pirmą kartą per daugelį metų susimąsčiau: kas man suteikia džiaugsmą? Kuo aš noriu užsiimti?
Grįžusi namo užsirašiau į tapybos kursus. Kadaise jaunystėje mėgau piešti, bet paskui rūpesčiai ir atsakomybės išstūmė šį pomėgį. Dabar, stovėdama prieš švarų drobę, jaučiau, kaip iš naujo pradedu atskleisti save.
Praėjo pusė metų, ir aš jau nebe ta moteris, kurią kadaise paliko vyras. Nebevaliau verkti naktimis ir nebe kaltinau savęs. Išmokau džiaugtis paprastais dalykais: rytinė saule, ilgais pasivaikščiojimais, naujais žmonėmis mano gyvenime. Kaimynė Ana pasiūlė kartu atidaryti mažą meno studiją, ir aš sutikau. Pradėjome rengti dirbtuves tokioms moterims kaip aš, kurios pasiklydo kase gyvenimo ir ieškojo savęs.
Frankas, žinoma, kartais paskambindavo. Jis norėjo sugrįžti, kai suprato, kad naujas gyvenimas su kita moterimi nesireiškia toks puikus. Bet aš jau buvau kitokia. Pažiūrėjau į save veidrodyje ir pirmą kartą per daugelį metų į akimis pamačiau pasitikėjimą ir džiaugsmą. Padėkojau jam už metus, kuriuos praleidome kartu, bet tvirtai ištariau “ne”.
Dabar aš žinau, kad meilė sau nėra savęs garbinimas, o būtinybė. Išmokau būti laiminga be prisirišimo prie kito žmogaus, išmokau klausytis savo norų ir poreikių.
Gyvenimas po 50 – tai ne pabaiga, o pradžia. Ir nors kelias ne visada lengvas, jis vis tiek veda į kažką naujo. Jeigu kas nors man prieš metus būtų pasakęs, kad galėsiu taip kardinaliai pakeisti savo gyvenimą, nebūčiau patikėjusi. Bet dabar gyvenu pilnavertį gyvenimą ir žinau, kad viskas tik į priekį.
