Šeštadienio skambutis iš mamos apvertė mano pasaulį — aš nuvykau pas tėvus ir išgirdau tai, ko visai nesitikėjau iš jų išgirsti…

Mama paskambino šeštadienio rytą ir pasakė: «Mes su tėčiu norime su tavimi pasikalbėti.» Pagal jos balsą supratau, kad nutiko kažkas rimta. Man į galvą atėjo mintis apie ligą, pinigus ar problemas. Bet niekaip negalėjau numanyti, ką jie iš tiesų pasakys. Aš nuvykau pas juos, mes atsisėdome virtuvėje. Tėvai sėdėjo skirtingose stalo pusėse — keista, paprastai jie sėdi vienas šalia kito. Tėvas žiūrėjo pro langą, mama sukiojo puodelį rankose. Pagaliau ji įkvėpė ir tarė: «Sara, mes su tėčiu nusprendėme išsiskirti.» Buvau tikra, kad ne taip išgirdau…

— Ką? — paklausiau dar kartą.

— Mes skiriamės, — pakartojo tėvas, vis dar nežiūrėdamas į mane.

Sėdėjau ir negalėjau patikėti. Mano tėvai. Kurie gyveno kartu keturiasdešimt dvejus metus. Kurie visada buvo tvirtos šeimos pavyzdys. Kurie susikibo už rankų pasivaikščiojimuose ir juokėsi iš bendrų juokų. Jie skiriasi?

— Bet… kodėl? — išspaudžiau aš.

Mama atsiduso.

— Mes nebesame laimingi kartu. Jau seniai. Tiesiog nenorėjome to pripažinti.

Aš žiūrėjau į juos ir jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Visas mano gyvenimas buvo pagrįstas viena tikrove: jei tėvai galėjo išlaikyti meilę tiek metų, tai tikra meilė egzistuoja. Reiškia, galima įveikti viską ir likti kartu. O dabar ši pagrindo dalis griūva.

— Kaip seniai? — paklausiau aš.

Tėvai susižvalgė.

— Dešimt metų, — tyliai tarė tėvas.

— Dešimt metų? — pakartojau aš. — Dešimt metų buvote nelaimingi ir tylėjote?

— Mes laukėme, — atsakė mama. — Laukėme, kol tu užaugsi. Kol baigsi universitetą. Kol susikursi savo gyvenimą. Nenorėjome griauti tavo pasaulio.

Nežinojau, ar juoktis, ar verkti. Jie paaukojo dešimt metų savo gyvenimo dėl manęs? Arba tai buvo pasiteisinimas jų pačių bailumo?

— Ir kas dabar? — paklausiau aš.

— Tėvas išsikelia. Mes parduodame namą. Dalijame turtą. Viskas civilizuotai, be skandalų.

Civilizuotai. Lyg tai būtų tik verslo sandoris, o ne keturiasdešimt dvejų metų santuokos pabaiga.

Tą dieną išėjau šoke. Paskambinau vyrui, papasakojau. Jis nežinojo, ką pasakyti. «Keista», — tik išspaudė jis. Taip, keista. Sulaukus keturiasdešimt sužinoti, kad tėvai, kuriuos laikiau tobula pora, iš tikrųjų jau seniai yra svetimi žmonės.

Artimiausi mėnesiai buvo sunkūs. Tėvai pardavė namą, kuriame užaugau. Dalijosi daiktus. Tėvas išsinuomavo butą kitame miesto gale. Mama pasiliko mažame studijos tipo bute. Aš blaškiausi tarp jų, bandydama suprasti, kas įvyko.

Kartą atėjau pas mamą ir tiesiai paklausiau:

— Ar kada nors mylėjote vienas kitą?

Ji ilgai tylėjo, tada linktelėjo.

— Mylėjome. Kadaise. Bet žmonės keičiasi, Sara. Mes augome skirtingomis kryptimis. Nebeturėjome nieko bendro, išskyrus praeitį.

— Bet gi galėjote pabandyti. Nueiti pas psichologą, pasikalbėti, rasti kompromisą.

— Mes pavargome, — pasakė ji paprastai. — Pavargome apsimetinėti. Pavargome gyventi kartu, jausdamiesi vienišais. Kartais skyrybos — tai ne pralaimėjimas. Tai išlaisvinimas.

Aš žiūrėjau į ją ir mačiau ne savo mamą, o tiesiog moterį. Moterį, kuri daugelį metų gyveno santuokoje, kuri seniai mirė, bet kurią ji lėtai palaidojo.

Su tėvu taip pat kalbėjausi. Jis sakė tą patį, tik kitais žodžiais. Kad jie tolėja. Kad tapo gyvenimo kaimynais, o ne partneriais. Kad gerbia vienas kitą, bet meilės nebeliko.

Praėjo metai. Tėvai oficialiai išsiskyrė. Tėvas su kažkuo susitikinėja. Mama užsirašė į tapybos kursus, apie kuriuos svajojo visą gyvenimą. Jie abu atrodo… laimingesni. Tai keista pripažinti, bet tai tiesa.

O aš vis dar bandau suvokti visa tai. Nes tėvų skyrybos sulaukus keturiasdešimties — tai ne tik jų sprendimas. Tai viso to, kuo tikėjai, peržiūra. Visada maniau, kad santuoka — tai amžinai. Kad jei žmonės myli, jie įveiks viską. Kad tėvai — tai nepajudinama bazių dalis.

O dabar suprantu: niekas nėra amžina. Žmonės keičiasi. Meilė gali išnykti. Ir kartais teisingiau paleisti, nei laikytis iš išdidumo ar baimės.

Pastaruoju metu mama pasakė man:

— Atsiprašau, kad taip padarėme. Žinau, tau tai buvo smūgis.

— Nereikia atsiprašyti, — atsakiau aš. — Turėjai teisę būti laiminga. Abu turėjote teisę.

Ir tai tiesa. Jų gyvenimas — jų pasirinkimas. Net jei tas pasirinkimas sugriaudavo mano pasaulio suvokimą.

Ar žinote, ką supratau? Tėvai — tai ne simboliai. Tai gyvi žmonės su savo jausmais, svajonėmis, teisėmis daryti klaidų ir naujomis pradžiamis. Ir kartais sunkiausia — tai pripažinti, kad jie gali gyventi ne taip, kaip mes iš jų tikimės.

Kaip jūs reaguotumėte, jei jūsų tėvai išsiskirtų brandžiame amžiuje? Ar manote, kad reikėtų likti santuokoje dėl vaikų, įpročio ir patogumo, net jei meilės jau nebeliko?