„Šio laiško aš išsiųsti negalėsiu, tu šio laiško perskaityti negalėsi“… Benamio katino laiškas savo šeimininkei, kurios jau nebėra gyvųjų tarpe

Miela mano šeimininke,

Šio laiško išsiųsti aš negalėsiu, tu jo perskaityti nebegalėsi. Bet galbūt vėjas mano žodžius nuneš ten, kur esi. Visada sakei, kad aš buvau tavo mažytė džiaugsmo kibirkštėlė šiame dideliame pasaulyje, bet iš tiesų tu buvai mano tikroji šeima.

Tavo šiluma, švelnios rankos ir ramus balsas padarė mano gyvenimą šviesų net tada, kai lauke siautė audra.

Kai pirmą kartą atsiradau prie tavo durų, sušalęs ir alkanas, tu manęs neišvijai. Tu man davei ne tik maistą ir jaukią vietą, bet ir jausmą, kad esu kažkam reikalingas.

Tavo rūpestingos rankos pavertė mano gyvenimą ramų ir laimingą. Kalbėjai su manimi kaip su lygiaverčiu, o aš, nors negalėjau atsakyti žodžiais, visada tave supratau.

Tačiau vieną dieną tu nustojai sugrįžti. Aš ilgai laukiau prie lango, klausydamasis kiekvieno šlamesio ir tikėdamasis išgirsti tavo žingsnius už durų.

Aš nežinojau, kur tu išėjai ir kodėl mane palikai. Iš pradžių netikėjau, kad tavęs daugiau nebepamatysiu. Tačiau kai dienos pradėjo susilieti į vieną ilgą ir šaltą vakarą, supratau, kad tu daugiau nebegrįši.

Bandžiau tave surasti. Eidavau tomis pačiomis gatvėmis, kur kadaise vaikščiodavome kartu, ieškojau tavo kvapo, bet viskas aplinkui tapo svetima ir šalta. Dabar vėl esu vienas, kaip buvau kadaise, prieš susipažįstant su tavimi. Tačiau dabar vienatvė tapo kitokia – ji nebegąsdina, bet skaudina širdį.

Ilgiuosi tavo švelnių rankų, tavo gerų žodžių. Man trūksta mūsų mažo pasaulio, kurį sukūrei mums dviem. Žinau, kad tu nebegrįši, bet kažkur giliai širdyje vis dar tikiuosi tave pamatyti dar kartą. Tegul tai bus bent jau sapne.

Jei galėčiau, rasčiau būdą pasiekti tave, kad pasakyčiau „ačiū“ už kiekvieną dieną, kurią man dovanojai. Tavo meilė pavertė mane laimingiausiu katinu, nors ir trumpam laikui.

O dabar, kai vėl esu benamis, nepykstu ant tavęs. Tu visada buvai su manimi, ir net dabar, kai tavęs nėra šalia, aš jaučiu tavo rūpestį.

Sudie, mano brangi šeimininke.

Aš ieškosiu tavo pėdsakų kiekviename saulės spindulyje, kiekviename lapų šlamesyje. Tu amžinai liksi mano mažoje katiniškoje širdyje.