Stulbinanti istorija prie arbatos puodelio…
Viskas man ėjosi gerai, žmona atiteko nors pavydėk, trys vaikai pametinukai – tik džiaugsmas, verslas vystėsi tokiu tempu, kad gyventi iš jo buvo galima, o nereikalingo dėmesio neprisitraukiau. Iš pradžių net nesitikėjo, o paskui įpratau ir galvojau, kad visada taip ir bus.
O dvidešimtais metais gyvenime atsirado plyšys. Viskas prasidėjo nuo vyriausio sūnaus…
Mane tėvai auklėjo griežtai, ir kai paaugau, sakydavo į šonus nesimakaluoti, o išsirinkti gerą merginą kuri patinka, vesti ir kurti šeimą. Aš taip ir padariau ir nė karto nepasigailėjau. Ir savo vaikus to mokiau. Tik ar laikai pasikeitė, ar merginos kitokios tapo, bet negali sūnus tokios merginos rasti, kuri žiūrėtų jam į akis, o ne žemiau juostos, tai yra į piniginę ar į trumpikes. Ir pinigų yra, ir išsilavinęs, ir išvaizda dievas nenuskriaudė, o vis kažkoks purvas prie jo limpa. Ir vargsta vaikinas, ir mes dėl jo pergyvenam, žodžiu, nelinksma tapo namie.
Toliau – blogiau. Susirgo uošvė, paguldė į ligoninę, ten ji po savaitės ir pasimirė. Apverkėme, apraudojome…
Uošvis liko vienas, nesusitvarko. O žmonos tėvai teko tiesiog auksiniai žmonės, tarp savo ir jos tėvų niekada nedariau skirtumo. Pasiimame uošvį pas save, laimė yra vietos. Žmona patenkinta, vaikai laimingi, jam ramiau. Viskas būtų gerai, BET!
Uošvė turėjo šunį, ar tai juodą terjerą, ar tai ryzeną, ar tai paprasčiausią juodą gauruotą bjaurybę. Pasiėmėm ir jį savo vargui. Viską graužia, vaikus apkramtė, ant manęs urzgia, teršia, pasivaikščioti reikia dviese vesti, kitaip nenulaikysi. Kviečiau kinologus, pinigų begalę sukišau, kad išmokytų, kaip su juo tvarkytis, viskas veltui. Sako, paprasčiau užmigdyti…
Bet…čia uošvis pasakė, kada šunelis numirs, tada ir jam laikas. Palikome iki kito karto. Vaikai vasarą vaikšto su džinsais, ilgomis rankomis: slepia nuo manęs įkandimus, senelio gaili. Link rudens visai šakės pasidarė, sužvėrėjo, sau kailį graužiasi, kaukia. Pasirodo, jį dar reikia ir triminguoti. Apvažiavome visus salonus, niekur tokių piktybinių neima. Galiausiai žinovai prirodė vieną meistrą, kuris imsis. Paskambinome, sutarėme laiką: 7 ryto.
Atvežu. Įtempiu. Šunpalaikis spiriasi kaip pasiutęs. Įeina jaunutė mažutė mergina. Taip ir taip, sakau, kiek tik norit pinigų, nors ir su narkoze (o pats galvoju, kad jis kur nudvėstų nuo šitos narkozės, jėgų jau nebėra).
Ima ji man iš rankų pavadėlį, liepia ateiti lygiai be dešimties dešimtą ir ramiausiai išsiveda jį. Ateinu kaip įsakyta. Žiūriu, ta mergina karpo kailį tarp pirštų prabangiam šunėkui. Tas stovi ant stalo, stovi tiesiai, išdidžiai, nejudėdamas, lyg leitenantas parade, o jo burnoje guminis mėlynas kamuoliukas. Aš net atsižiūrėti negalėjau. Tik kai jis į mane pažvairavo, supratau, kad tai ir yra mano šuo. O ta pyplė man ir sako:
– Gerai, kad jūs laiku atėjote, aš jums parodysiu,kaip jam reikia valyti dantis ir trumpinti nagus.
Čia aš neišlaikiau, kokius dantis! Papasakojau jai visą istoriją, kaip yra. Ji pagalvojo ir sako:
– Jūs turite įsijausti į jo padėtį. Jūs tai žinote, kad jo šeimininkė mirė, o jis tai ne. Jo suvokimu jūs jį pavogėte iš namų, kol nebuvo šeimininkės, ir jėga laikote. Tuo labiau, kad senelis irgi pergyvena. Ir kadangi jis pabėgti negali, tai stengiasi daryti viską, kad jūs jį išmestumėte iš namų. Pakalbėkite su juo vyriškai, paaiškinkite, nuraminkite…
Pakroviau aš šunėką į mašiną, nuvažiavau tiesiai į senus uošvės namus. Atidariau, ten tuščia, negyvenamo namo kvapas. Papasakojau jam viską, parodžiau. Šuo klausėsi. Netikėjo, bet neurzgė. Nuvežiau jį į kapines, parodžiau kapelį. Čia pasirodė uošvės kaimynas, savus lankė. Atsidarėme butelaitį, paminėjome, pasiūlėme šuniui, vėl įsikalbėjome. Ir staiga jis SUPRATO! Užvertė savo snukį ir užkaukė, paskui atsigulė prie paminklo ir ilgai gulėjo, pakišęs snukį po letenomis. Aš jo neskubinau…
Kai jis pats pakilo, tada ir nuėjome prie mašinos. Namiškiai šuns nepažino, o sužinoję iškart nepatikėjo. Papasakojau, kaip mane kirpėja paprotino, ir kas iš to išėjo. Sūnus nespėjo išklausyti iki galo, čiumpa striukę, mašinos raktelius,prašo kirpėjos adreso.
– Kam tau, klausiu.
– Tėte, aš ją vesiu.
– Visai kvaištelėjai, sakau. Tu jos net nematei. Gal ji tau ir ne pora.
– Tėte, jei ji įsijautė į šuns padėtį, tai negi manęs nesupras?
Žodžiu, po trijų mėnesių jie ir susituokė. Dabar auga 3 anūkai. O šuo? Ištikimas, ramus, paklusnus, neįtikėtinai protingas pagyvenęs šuo padeda juos prižiūrėti. Jie jam ir valo dantis vakarais.
